Keturios dešimtys metų – su baltu medikės chalatu, didžioji dalis tų metų atiduoti Švėkšnos ligoniams, – tokį solidų kraitį per savo gyvenimą sukrovė šiemet Švėkšnos „Metų žmogaus“ rinkimuose nugalėjusi miestelio medikė Leonora MERLIŪNIENĖ.
„Yra Švėkšnoje daug labiau už mane vertų žmonių, aš tik dirbu savo darbą“, – kukliai sako „Šilutės naujienų“ kalbinama laureatė ir jau nebežinia kelintąkart paprašo „tik nieko apie ją nerašyti…“.
Visai kitaip mano patys Švėkšnos gyventojai: „Ji kaip tik tas žmogus, apie kurį būtina rašyti“, – sako kalbinami daug metų ją pažįstantys švėkšniškiai.
Nugalėjusi pasijuto… nejaukiai
1974-aisiais baigusi Kauno P.Mažylio medicinos mokyklą jauna slaugytoja Leonora kelis metus pagal paskyrimą atidavė Kretingos žmonėms, o 1979-aisiais grįžo į gimtąją Švėkšną.
Šiemet prieš pat Naujuosius interneto svetainėje www.sveksnosnaujienos.lt surengti „Metų žmogaus“ rinkimai – naujovė, kokios šioje seniūnijoje dar nebuvo. Rinkimus sumanęs šios svetainės kūrėjas Jonas Girskis kandidatų siūlyti nesiėmė – tą darbą paliko patiems švėkšniškiams. Iš pasiūlytų pavardžių buvo atrinkta 12 pačių populiariausių, o jų lydere tapo Švėkšnos pirminės sveikatos priežiūros centro slaugytoja L.Merliūnienė, mat kaip tik už ją balsavo daugiausia švėkšniškių.
Pati medikė sako apie tuos rinkimus visai negalvojusi ir net negirdėjusi. Todėl kai J.Girskis pranešė, jog ji tapo rinkimų nugalėtoja, sako pasijutusi net nejaukiai. „Juk aš tik dirbu savo darbą…“ – niekaip negalėjusi suprasti, kokia rinkimų nugalėtoja ji galėjusi tapti.
Visada apsirengs, ateis ir padės
„Mūsų Levutę pavadinčiau kasdienio nuoširdumo nešėja. Ji nuoširdžiai atlieka savo pareigas, o kartu yra tiesiog šiltas bendruomenės narys“, – sako Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis.
Anot seniūnijos vadovo, ar parduotuvėje Levutę sutiksi, ar gatvėje, visada gali paklausti patarimo ir visad jį gausi.
Slaugytojos gerumą pajaučia ir tie, kas gatvėje jos nesutinka, bet ji žino, kad žmogus negaluoja. Anot seniūno, net eidama namo po ilgos darbo dienos ji dar užsuka į keletą sodybų aplankyti tuos, kuriuos, žino, užklupo kokia negalia.
„Tai žmogus, kuris ir nelaimėje, ir ligai užklupus pirmas ateis padėti“, – antrina Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos direktorė Dalia Dirgėlienė, kuri sako apie Levutę galėtų kalbėti labai ilgai.
Pasak direktorės, L.Merliūnienė išsiskiria tuo, kad jos pagalba visada yra itin taktiška, kultūringa ir paremta psichologijos žiniomis: savo nuomonės ji neprimeta, bet geba neįkyriai padėti ir nuraminti. Žinoma, jei žmogus tos pagalbos prašo.
D.Dirgėlienė prisimena, jog Levutė buvo ir puiki dukra savo tėvams, lankė juos senatvėje kasdien net po kelis kartus, slaugė. O švėkšniškiai jai gali skambinti bet kuriuo paros metu ir žino, kad išgirs vieną atsakymą: „Tuoj apsirengsiu, ateisiu ir padėsiu“…
Anot gimnazijos direktorės, pareigas galima atlikti įvairiai, bet L.Merliūnienė dirba „virš“ pareigų. Be to, D.Dirgėlienei nėra tekę girdėti, kad Švėkšnos slaugytoja ištartų žodį „pavargau…“
Švėkšnos neįgaliųjų pirmininkė Ingrita Riterienė sako esanti ne vietinė, bet ji daug gražių žodžių apie L.Merliūnienę girdėjo iš vietos neįgaliųjų. „Mūsų Levutė niekada neatsisako padėti ir patarti ir tokia ji buvo visada“, – žino seniau Švėkšnoje gyvenantys neįgalieji.
Kalbą randa su visais
Ši apklausa būtų bevertė, jei neišklausytume tiesioginės L.Merliūnienės vadovės, Švėkšnos PSPC vedėjos Virginijos Vičienės nuomonės. Juolab kad abi medikės kartu atvažiavo į Švėkšną ir nuo tada kartu dirba jau beveik 34 metai.
„Tiesiog verkiau iš laimės, kai sužinojau, kad mūsų žmonės balsavo už Levutę – išties žmogišką žmogų, kokį turėti savo komandoje yra didžiausia laimė“, – nė nesusimąsčiusi atsako V.Vičienė.
Pasak gydytojos, L.Merliūnienė ne tik atsakingai atlieka savo pareigas, bet nevengia ir bet kokių papildomų įpareigojimų.
Be to, ji ypač gerai pažįsta visus apylinkės gyventojus, žino visų jų ne tik ligas, bet ir charakterius, o dar didesne slaugytojos vertybe V.Vičienė įvardija jos sugebėjimą bendrauti su absoliučiai visokiais žmonėmis: vaikais ir senais, turinčiais įvairių priklausomybių, neįgaliais, sergančiais ypač sunkiomis ligomis, priklausančiais socialinės atskirties grupėms.
„Mūsų Levutė kaip tik tas žmogus, apie kurį reikia rašyti ir kuris verčiausias „Metų žmogaus“ titulo“, – neabejoja V.Vičienė.
Medicina prie žmogaus nepriartėjo
Švėkšnos medikė nesvarsto viena kitą lenkiančių sveikatos apsaugos sistemos reformų. Anot jos, reformos ne nuo paprastų provincijos medikų priklauso. O bendruomenės slaugytojos paskirtis – būti šalia žmogaus, kai jam reikia pagalbos, kad jis pajustų, jog juo rūpinamasi, jog jis nėra paliktas vienas.
Vis dėlto ji pripažįsta, kad slaugytojos darbas – sunkus, nes daug žmonių skausmo, įvairiausių nuoskaudų tenka išklausyti.
L.Merliūnienė sutinka, kad dėl tų pertvarkų šiandienos medicina prie žmogaus tikrai nepriartėjo. Pavyzdžių toli ieškoti netenka, tereikia pasižvalgyti po tos pačios Švėkšnos seniūnijos kaimus. Anksčiau kone kiekviename buvo medicinos punktai, kur žmogus drąsiai kreipdavosi sunegalavęs, vaistukų pritrūkęs ar tiesiog paprasto patarimo ieškodamas. Dabar gi tokie punktai belikę tik seniūnijų centruose. O kaip nepasiturinčiam kaimiečiui iki jų nukakti, kai ir autobusai į kaimus retai bevažiuoja…
Kaimuose ypač daug ir vis daugėja senyvo amžiaus žmonių, kurie, vaikams išvykus paskui geresnius uždarbius, lieka vieni. Tiems senoliams labai reikia pagalbos. „Gerai dar, jei koks kaimynas sutinka iki seniūnijos, iki daktaro pavėžėti“, – svarsto apie senolių dalią ilgametė medikė.
Viena pagrindinių Švėkšnos apylinkės gyventojų bėdų, jos pastebėjimu, yra didelis kraujospūdis, kuris vargina ypač daug vietinių žmonių. Ne menkesnė bėda ir ta, kad daug ligonių savavališkai nutraukia vartoti paskirtuosius vaistus vos tik bent kiek pagerėja. „Jei man pagerėjo, kam aš juos gersiu“, – stebisi daugelis kaimo žmonių.