Švėkšnos skandalo sukrėsti vaikai rodė „karcerius“ ir glėbesčiavosi su Panda

sveksna tolerancija pandaNemalonūs paskutinių dienų įvykiai Švėkšnos specialiojo ugdymo centre paveikė ne vieną. Keleriopą viešumo smūgių bangą pajuto centro auklėtiniai, dėl savo ateities suvirpėjo įstaigos darbuotojų širdys. Daugelio metų darbas, neskaičiuojamos valandos, neretai viršijančios darbo grafikus, pastangos sušildyti ugdomų vaikų jausmus, paviešinus prostitucijos skandalą, visais lygiais imta braukyti pačiais juodžiausiais dryžiais.

Tačiau penktadienį apsilankiusieji centre vykusiame renginyje, skirtame tolerancijai, kitų pažinimui bei pripažinimui, įsitikino, kiek daug šioje įstaigoje yra nuoširdumo bei atvirumo, kuris tikrai negali būti nubrauktas vienu rankos mostu.

Nepaisydami pasklidusios sukrečiančios informacijos, penktadienį visai dienai pabendrauti su Švėkšnos specialiojo ugdymo centro vaikais buvo atvykę 14 jaunų žmonių iš sostinės. Čia surengtas jau nuo praėjusio rudens planuotas renginys, skirtas atvirumui, pozityvioms emocijoms ir kovai su patyčiomis. Renginį bendruomenei dovanojo Lietuvos žydų (litvakų) kampanija „Beigelių krautuvėlė“ ir projekto partneriai iš Nacionalinio socialinės integracijos instituto.

Vaikai gauna žeidžiančių žinučių

Kaip per visą šalį nuskambėjusi informacija apie įstaigoje galimai vykdomą nusikalstamą veiką, susijusią su paauglių seksualiniu išnaudojimu, paveikė vaikus?

Švėkšnos specialiojo ugdymo centro direktorė Laima Navickienė neslepia, kad patirta keleriopa moralinė žala, kuri nežinia kiek dar tęsis. Ne paslaptis, negeri paauglių veiksmai, kurie buvo registruojami ir policijoje, kitiems centro auklėtiniams nebuvo viešinami, o šiuo metu informacija jau žinoma visiems.

Kai kurie auklėtiniai šiandien neberanda ramybės, kai pagalvoja, kad jiems reikės sugrįžti į namus, iš namų aplinkos juos pasiekia žeminančios, patyčiomis persmelktos žinutės.

„Iš tiesų, liūdna. Tai, kas įvyko paskutinėmis savaitėmis, paveikė ne tik centro darbuotojus, bet labiausiai vaikus. Jiems į mobiliuosius telefonus ateina įvairių žinučių, dažniausiai – su pasityčiojančiais, žeminančiais tekstais. Kas rašo, net patys vaikai nežino, jie ateina ir klausia, kodėl mes esame taip negražiai vadinami?“ – sakė L.Navickienė.

Pasak direktorės, šiuo metu vaikų vidinė pusiausvyra yra stipriai išbalansuota. Centro psichologės ir socialinės darbuotojos, kurių yra po dvi, dirba su auklėtiniais nuo ryto iki vakaro, neskaičiuodamos valandų, su vaikais papildomai bendrauja ir kiti darbuotojai.

Centru rūpinsis ministerija

Direktorė papasakojo, kad ketvirtadienį, lankydamasi Švietimo ir mokslo ministerijoje, susitiko su viceministru Rimantu Vaitkumisveksna karceris izoliatorius ir ministerijos kancleriu Dainiumi Numgaudžiu. Pokalbio metu buvo aptartas centro likimas.

Pasak L.Navickienės, jau ir Šilutės savivaldybės Švietimo skyrių turėjo pasiekti sprendimas iš ministerijos, jog nuo liepos 1 d. Švėkšnos specialiojo ugdymo centras perduodamas ministerijos žinion. Kadangi ministerija pažadėjo visokeriopą pagalbą, nes vis dėlto pripažįsta, jog centre šiuo metu yra per daug vaikų (76), jų skaičius bus mažinamas.

Tuo pačiu bus paspartintas jau patvirtintas investicinio projekto įgyvendinimas, kuriuo už beveik 60 tūkst. eurų  bus gerinama centro aplinka.

„Žinoma, po paskutiniųjų įstaigą sudrebinusių įvykių, bus pakoreguoti projekto įgyvendinimo prioritetai. Pirmiausia, gavę lėšas, rūpinsimės pastatyti tvorą“, – sakė L.Navickienė, nes šio centro teritorija šiuo metu yra visiškai atvira, neapsaugota.

Kaip atrodo „karceriai“?

Paklausta, ar tiesa yra šalies žiniasklaidos paviešinti faktai apie įstaigoje esančius „karcerius“, kuriuose uždaromi vaikai, direktorė iš karto pakvietė juos apžiūrėti – tam, kad patys įsitikintume jų „baisumu“.

Įstaigoje yra du laikinojo stebėjimo kambariai – mergaitėms ir berniukams, kurie suserga kokia nors užkrečiama virusine liga. Taip pat yra dar vienas kambarys, vadinamas ramybės arba minkštuoju kampeliu.

Iš Molėtų atvykusi Iveta, kuri centre gyvena trečius metus, pirmiausia ir nuvedė apžiūrėti Ramybės kampelį. Čia sustatyti minkšti baldai, ant žemės paklotas gultas su spalvotomis pagalvėlėmis. Pasak mergaitės, į šį kambarėlį kartais patenka vaikai, kurie pernelyg įsiaudrina, būna įsidūkę. Anot Ivetos, užvaldyti emocijų vaikai kartais nesusivaldo, tranko duris, ką nors daužo, ypač dėl to nukenčia įstaigos langai ar kitas inventorius. Pati Iveta prisipažino, kad jai šiame kambaryje dar neteko pabuvoti.
Trylikametis Ernestas iš Vilniaus atviravo, kad jam ne kartą teko ieškoti nusiraminimo ramybės kambaryje. Paauglys prisipažino, kad, apimtas siautulio, yra išdaužęs ne vieną įstaigos langą ar apgadinęs kitą inventorių.

Pasak centre dirbančios vyr. slaugytojos Renatos Daugėlienės, ramybės kambaryje vaikams duodama paskaityti knygų, piešti. Jau ruošiama pieštų darbelių, kurie gimė būtent šiame kambaryje, paroda.

Kas neužmuša, tas užgrūdina

Tolerancijos renginyje dalyvavo ir Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis, tad jo paprašėme pasidalinti nuomone apie pastaruosius skandalingus įvykius.

„Skaudžiausia buvo išgirsti kalbas apie galimybę uždaryti centrą. Čia dirba daugiau nei 80 žmonių, kurių dauguma jauni, kvalifikuoti, pasiruošę ir norintys dirbti. Uždarius centrą, dauguma jų Švėkšnoje kito darbo nerastų, tad daug šeimų netektų pragyvenimo šaltinių“, – atviravo seniūnas.

Pasak A.Šepučio, ne paslaptis, kad į centrą investuota daug lėšų, jį uždarius viskas būtų veltui.   „Paimti lentą, ja užkalti duris ir nueiti – ne sprendimas. Kaip kiti ar mes patys bevadintume, tačiau čia yra namai. Ne paslaptis, kad daugumos vaikų, kurie čia gyvena, mokosi, tikrieji namai toli gražu neprilygsta šiame centre teikiamai gyvenimo kokybei ir paslaugoms. Be to, visuose namuose pasitaiko ir gerų, ir nelabai gerų atvejų“, – sakė seniūnas.

Švėkšnos specialiojo ugdymo centro bendruomenė yra aktyviai įsiliejusi į miestelio gyvenimą. Pasak seniūno, centro bendruomenė artimai bendrauja su Švėkšnos neįgaliųjų draugija, vietos muziejumi: kartu pina adventinius vainikus, veda edukacinius renginius, dalyvauja kasmetinėje moliūgų – žibintų akcijoje. Jau tapo tradicija, kad prieš Kalėdas šio centro  vaikai aplanko švėkšniškius, įteikdami savo rankomis pagamintas dovanėles, iškeptus pyragėlius. Įstaiga kasmet atveria duris ir visus kviečia atvykti susipažinti su aplinka, vaikų kasdienybe per Atvirų durų savaitės renginius.

„Linkiu šio centro kolektyvui įveikti dabartinius sunkumus. Jie sulaukė ne vieno likimo smūgio, tačiau tikiu, kad tokie smūgiai užgrūdina ir kartu parodo silpnąsias vietas, o tai nėra blogai. Tada tikrai žinai, į ką reikia atkreipti dėmesį, kur susikoncentruoti, kaip eiti toliau“, – sakė A.Šeputis.

Svarbiausia – vaikų savijauta

Tolerancijos renginio metu, kai vaikai dalijosi svečių dovanotais gerumo ženkliukais ir šiltai bendravo su Panda bei kitais jaunaisiais svečiais, pakalbinome Dainių Dikšaitį, žydų bendruomenės „Beigelių krautuvėlė“ komunikacijos vadovą.
Pasak svečio, idėja atvažiuoti ir pabendrauti su Švėkšnos specialiojo ugdymo centro vaikais gimė dar prieš Kalėdas.
„Kadangi akcija „Padovanok vaikui knygą“ pavyko ir pradžiugino ne tik centro bendruomenę, bet ir mus pačius, nusprendėme vaikus pradžiuginti gerumo renginiu. Pakvietėme Nacionalinės socialinės integracijos institutą, kuris kartu atsivežė prieš neapykantą pasisakančios kampanijos „Myliu Pandą“ herojų – pliušinę Pandą“, – sakė D.Dikšaitis.

Pasak svečio, informacija, kuri šiuo metu sklando apie Švėkšnos specialiojo ugdymo centro auklėtinius, jiems nėra svarbi tiek, kad galėtų atgrasyti nuo minčių atvykti.

„Mums svarbiausia dirbti su pačiais vaikais, nes jais pirmiausia ir reikia rūpintis“, – sakė jis. Pasak svečio, būtent vaikas yra pagrindinis šio centro dalyvis, todėl visiems aplinkiniams, kas benutiktų, turi būti svarbi vaikų savijauta. Svečiai stengėsi, kad neigiamų vertinimų, apkalbų paliesti vaikai, dabar išgyvenantys nežinomybę ir nerimą dėl savo ateities, pajustų bent trupinėlį džiaugsmo, laimės, kad suprastų, jog žmonės vis dėlto yra skirtingi, tačiau turi kartu ir draugiškai tarpusavyje sugyventi.
Renginio metu veikė „Gyvoji biblioteka“, kurioje knygas įkūnijo – žmonės iš pažeidžiamų visuomenės grupių, o jų „skaitymas“ buvo tiesiog bendravimas.

Įvairias patyčių situacijas kartu su centro vaikais inovatyviais metodais nagrinėjo „Forumo teatro“ aktoriai, parodydami provokuojančias improvizacijas. Vaikai patys lipo į sceną vaidinti, pakeisti kurį nors aktorių ir pasukti improvizuojamą situaciją kita linkme, o per pertraukėles linksmai bendravo su pliušine Panda, ją apsikabindami fotografavosi, džiaugėsi svečių dovanėlėmis.