Kiekvienais metais balandžio 1 d. Šilutės miesto bendruomenė mini buvusio Šilokarčemos dvaro savininko, krašto ekonomijos patarėjo dr.Hugo Šojaus (H.Scheu 1845.04.01 – 1937.07.27) gimimo metines (minėjimo programą rasite čia).
Dr. H.Šojaus veikla, jo muziejinės kolekcijos ne kartą buvo aprašytos prieškario spaudoje. Jonas Basanavičius 1924 m. laikraštyje „Lietuva“, straipsnyje „Prie tautos muziejaus“, aprašė savo įspūdžius apsilankius H.Šojaus muziejuje, 1928 m. tame pačiame laikraštyje išspausdintas didelis straipsnis „Tėvo ir sūnaus daktarų Scheu lietuviškas muziejus Šilutėje“, 1937 m. rugpjūčio 10 d. Klaipėdos laikraštis „Vakarai“ spausdino straipsnį „Dr. Hugo Scheu muziejų aplankius“.
Šilutės muziejaus, kuriam suteiktas Hugo Šojaus vardas, archyvuose yra ir Klaipėdoje leisto laikraščio „Memelländische Rundschau“ („Klaipėdos krašto apžvalga“) 1931 m. balandžio 1 dienos numeris. Jame laikraščio korespondentas aprašo savo apsilankymą Šilokarčemos dvare, kur gimimo dienos proga kalbino tuo metu 86-erių metų dvaro šeimininką, jau apakusį H.Šojų.
Visus šiuos laikraščių numerius H.Šojus kaupė dvaro kolekcijoje, ir jie stebuklingai išliko iki mūsų dienų.
Norisi, jog autentišką informaciją apie H.Šojų galėtų perskaityti ir muziejaus darbuotojai, ir visi, besidomintys krašto istorija, todėl „Memelländische Rundschau“ straipsnį išverčiau į lietuvių kalbą.
Roza ŠIKŠNIENĖ, Šilutės Hugo Šojaus muziejaus direktorė
Šventinio vakaro valandos pas Hugo Šojų
Atsiminimai Iš vieno darbais turtingo gyvenimo
Trečiadienis, 1931 m. balandžio 1 d. „Memelländische Rundschau“ Nr.77, 10-ieji leidybos metai, autorius Carl Zimmer
Visai šalia Šilokarčemos turgavietės, kur prieš 400 metų iš pasakojamosios krašto istorijos buvo pereita prie rašytinės, t.y. tuo metu (1511 m. vasario 22 d.) pirmą kartą vietovė raštu įvardinta kaip Šilokarčema ir, suteikus privilegiją, leista kurti karčemą šiluose, stovi įspūdingi dvaro rūmai su dvaro pastatais. Dvaras apsuptas romantiško parko, tamsių eglių eilės ištikimai saugo dvarvietę nuo nežmoniškų penktadieninio turgaus triukšmų, kuris čia gyvuoja nuo neatmenamų laikų.
Vėlyvą keliautoją visada pasveikina rūmų langų šviesa, kuri dega iki nakties, nes čia dirba nepavargstanti siela, kuri dovanoja gyvenimui savo įvairiapusį triūsą. Jau 86-ąjį kartą balandžio 1 d. pučiami ragai ties kilmingojo Šilokarčemos dvaro rūmų slenksčiu. Šios iškilmės yra skiriamos dvaro savininkui gimimo dienos proga.
Šiandien jis stebi Šilokarčemos klestėjimą. Toks gyvenvietės augimas be jo pagalbą tiesiančios rankos būtų neįsivaizduojamas.
Pas jį sėdėti ir klausytis reiškia pajusti gyvą krašto istoriją. Jo lūpomis pasakojama istorija yra kaip slenksčių netrukdoma tekanti upė.
Vien jau gatvė nuo savivaldybės pastato iki generalinio krašto ekonomikos patarėjo Hugo Šojaus kabineto daro man įspūdį. Kiekvieną kartą atėjus pas jį jaučiama vis kitokia, ypatinga nuotaika: tai yra momentai, kuriuos galėčiau palyginti tik su teatro uždangos pakėlimu arba suveriamų durų atvėrimu – didelė įtampa… Čia – sena skrynia, pakabintas lopšys, ryškiaspalviai lietuviški rankdarbiai ir vertingos archeologinės iškasenos iš priešistorinių laikų, H.Šojaus skrupulingai per daugelį metų sukauptos. Stiklinės spintos pilnos labai vertingų senienų vilioja lankytoją įdomiam buvimui, pokalbiui apie tėviškę ir tėviškės praeitį. Apie tai pasakoja ir daugybė senovinių daiktų.
Man pasibeldus į aukštas darbo kabineto duris, pasigirdo energingas, atrodė, jauno vyro balsas „Įeikite“.
Įėjus ponas lengvai pasikėlė iš savo kėdės ir ištiesė man savo smulkią ranką. Nors ir aklas, jis visada pasirengęs priimti interesantus ir maloniai pabendrauti. Čia kaip tik tas kambarys, kuriame galima pasėdėti ir pakalbėti.
Netoli lango stovi jo rašomasis stalas ir jis dirbo kaip krašto ekonomikos patarėjas bei tvarkė savo ūkio dokumentus. Už ilgo rašomojo stalo į sienas iki pat lubų lipa lentynos, jose rikiuojasi tvarkingai sudėtos bylų eilės, žinomų mokslininkų, rašytojų knygos ir jo paties knyga „Lietuviškos pasakos apie paukščius“. Čia pat – ir senoviška sofa, tikras antikvarinis lobis, tik kabineto savininkas nelabai turi laiko leisti sau tokią siestą (poilsį po pietų).
Kabinetą puošia šeimos nuotraukos ir, savaime aišku, Hermano Zudermano portretas. Visai natūralu, kad kambario kampe daug pasakančiai kabo praėjusių metų derliaus šventės vainikas, o šiuolaikinį modernų gyvenimą prezentuoja radijo aparatas, kuris su dideliu savo svarbos pajautimu žvelgia į kambarį.
Be jokios įtampos užsimezgė pokalbis ir tuojau pasuko reikiama man linkme, o tai liudija dvaro savininko geranoriškumą, nes jis yra tas, kuris visada duoda, t.y. savo ilgo ir įspūdžių pilno gyvenimo patirtimi mielai dalijasi. Tuo tarpu patiekiama gelsvai ruda kava pilvotame kavinuke. Aš užsidegu pasiūlytą cigaretę iš rudos dėžutės, daugelį metų ištikimai tarnavusios savininkui.
Hugo Šojus šiuo metu neberūko ir motyvuoja tuo, jog jo akys nebegali stebėti besisklaidančių melsvo dūmo kamuolių, tad ir nejaustų rūkymo teikiamo nusiraminimo malonumo. Tiesą sakant, jis yra teisus, nes gražiai kylantys ir išsiskleidžiantys cigarečių dūmų kamuoliukai teikia vidinės ramybės pojūtį, o vien tik rūkyti H.Šojui nėra reikalo.
Generalinis krašto ekonomikos patarėjas dr. H.Šojus, pasitikėdamas savo jėgomis ir energija, labai nenoriai priima norinčią padėti ranką. Rankos aukštyje, virš galvos, jo kambaryje yra įtaisytos besikryžiuojančios ištemptos vielos. Tai labai lengvai, panašiai kaip bėgiais, leidžia jam judėti savo kambaryje.
Sveika siela sveikame kūne
Fiziškai jis jaučiasi sveikas, ir švytintis veidas leidžia spręsti apie gerą sveikatą. Jis pasakoja, jog jaunystėje buvęs silpnas jaunuolis, kaip ir jo brolis. Abiejų vargana išvaizda dažnai sukeldavo žmonių pasigailėjimo reakciją Klaipėdoje. Toks jis buvo iki savo 40-ųjų metų.
Dvaras dega
Šalia viso to, ką jis yra tėviškei padaręs, yra ir Šilokarčemos dvaro su 6000 margų, valdymas. Senasis ponas labai puikiai prisimena 1894 metų gaisrą dvare. Gaisrą sukėlė žaibas, kuris trenkė į tuos senus šiaudais dengtus stogus, ir ugnis plito vėjo greičiu, lyg parako kopėčiomis. Ūkvedys ir personalas buvo kaip be galvos, tik dvaro savininkas išlaikė blaivų protą. Be gaisrinės pagalbos, tik su sodo laistymo žarna, gaisras buvo užgesintas.
Dar šiandien H.Šojui skaudu, kad to gaisro metu sudegė šeši jautukai. Tačiau tam tikra komiška gaida suskamba jo pasakojime – tie sudegę jautukai tuoj pat dingo be pėdsakų. Tik vėliau išaiškėjo, jog turgaus lankytojai, atsitiktinai dalyvavę gaisro gesinime, pietums pasiėmė gatavą kepsnį.
Balandžio pirmoji H.Šojaus gyvenime
Be jokio prietaro, dvarininkas sako, jog patys ryškiausi įvykiai gyvenime vykdavo kaip tik jo gimimo dieną, t.y. balandžio 1-ąją.
Jis pats tą dieną kasmet telegrafu pasveikindavo Otto von Bismarką, (Vokietijos Reicho kanclerį nuo 1871 iki 1890) iki pat jo mirties 1898 metais, jo gimtadienio proga, nes buvo taip pat gimęs balandžio 1-ąją.
Šią dieną į kilmingąjį Šilokarčemos dvarą atvykdavo būrys sveikintojų ir visi, kurie norėjo pasveikinti, buvo kviečiami į jo svetingus namus. Šią dieną jis visada pagalvodavo, jog reikėtų parašyti savo gyvenimo istoriją, nes gyvenime sutiko daug įdomių ir žymių žmonių. Jis kruopščiai surinko visus jo adresu rašytus laiškus, straipsnius spaudoje, tačiau knyga taip ir liko neparašyta.
Pažintis su H.Zudermanu
Senasis ponas pasakoja apie savo pirmąjį susitikimą su H.Zudermanu. Prieš daugelį metų, vieną vasaros popietę, parko alėjoje jis pamatė vaikštantį jauną vyrą, kuris eidamas skaitė knygą ir jo išvaizda buvo ne vietinio žmogaus. Jis buvo labiau panašus į italą. Tai buvo Hermanas Zudermanas. Po pirmųjų gana paviršutiniškų pažinties metų jų bendravimas darėsi vis gilesnis ir laikui bėgant virto tikra gilia dviejų vyrų draugyste, kuri tęsėsi iki rašytojo mirties.
H.Zudermanas paskyrė H.Šojui pasaulinį pripažinimą pelniusią savo knygą „Lietuviški apsakymai“. Jis siųsdavo H.Šojui visus savo romanų rankraščius, kad šis perskaitytų ir juose neliktų „neatitikimų su kaimiškojo gyvenimo realybe“. H.Šojaus patarimus H.Zudermanas labai vertino. H.Šojui patarus H.Zudermanas pakeitė visą romano „Rašovai“ („Raschows“) pabaigą.
Paminklas H.Zudermanui
1928 metais mirus H.Zudermanui H.Šojui kilo mintis Šilokarčemoje pastatyti paminklą jam. Jis pabrėžė, jog leidykla „Gota“, kuri H.Zudermano kūrinius išleido ir pardavė 2 milijonų tiražu ir tokiu būdu gavo didelį pelną, paminklui pastatyti pervedė juokingą 300 markių sumą.
Kaip Hugo Šojus atrado Šilokarčemą
1889 metais jis nupirko kilmingąjį Šilokarčemos dvarą su 6000 margų (1460 ha) žemės ir pradėjo savo didįjį gyvenimo darbą. Tai buvo labai rizikingas žingsnis, nes dvaras nebuvo rentabilus, ūkiniai pastatai buvo liūdnos būklės. Lėšų jiems sutvarkyti nebuvo, pajamos nepadengė išlaidų.
H.Šojus pardavė didesnę dalį žemės, sau pasiliko tik 1000 M (750 ha), įkūrė gyvenvietes 120-iai šeimų, Armalėnuose jis įkūrė atskirą kaimą, kuriame veikė plytinė ir pradinė mokykla.
Ypač rūpinosi jam mielo miško, esančio dvaro žemėse, išlaikymu ir plėtimu. Visai nereikia aprašyti mūsų „Varnų miško“ (Rabenwald) grožis, ir puikioji miško promenada yra H.Šojaus iniciatyva įrengta. Su pasididžiavimu galime sakyti, kad vargu ar kitas koks miestelis Rytų Prūsijoje turi tokį nuostabų miško parką pasivaikščiojimui kaip mes.
1889 metais H.Šojui atvykus gyventi į Šilokarčemą, paskutinis kaimo namas buvo „senasis paštas“, tai yra tas senas medinis namas, kuris stovi priešais Hermanno vilą. Ir iki pat dabartinio Gutknechto knygyno tuo metu nebuvo jokio pastato, ten rikiavosi tik komposto krūvos, viena po kitos. Kitoje pusėje stovėjo mažas namelis – to meto sinagoga, dabar – muitinės nuosavybės žemė. Toliau buvo Domašiaus namas, kurį savo laiku buvo įsigijęs Zudermanas (tėvas). Šitas plotas turėjo būti pakeltas užvežant žemę, o šis darbas H.Šojui kainavo 35000 markių.
Be to, jis dalį žemės atidavė turgaus aikštės ir uosto praplėtimui, toliau skyrė žemės siaurajam geležinkeliui bei mažųjų gyvenviečių statybos bendrovei, dar kiek toliau skyrė žemės bažnyčios ir kunigo namo statybai, privačiai ir liaudies mokykloms, vietos savivaldos namui statyti. Be to, jis buvo vienas iš Žiemos žemės ūkio mokyklos įkūrėjų, taip pat prisidėjo prie durpių fabriko įkūrimo ir 1908 metais tapo jo vadovu. Nereikia užmiršti, jog jis nemokamai skyrė sklypą ir apskrities ligoninės statybai.
Tikriausiai nebuvo veiklos apskrityje, prie kurios jis nebūtų prisidėjęs. Jis taip pat prisidėjo prie 1-ojo pasaulinio karo metu sugriautų įrenginių ir pastatų atstatymo darbų.
Senoji pašto karietų stotis
Kai jis persikėlė į Šilokarčemą, buvo naudojamas tik vienas vieškelis Klaipėda (Memel) – Tilžė (Tilsit). Šis senasis pašto vieškelis ėjo per Lapynus. Tuo metu dar veikė pašto karietų stotys ir jose virė gyvenimas, kaip pvz. Priekulėje būdavo tokių dienų, kad arklidėse negalėjai gauti nė vieno žirgo. Šilokarčemos pašto karietų stotis nešdavo per metus 25000 auksinių markių pelną. Tai yra tiesioginis įrodymas apie to meto vietovės gerovės lygį.
H.Šojus visą gyvenimą stengėsi nesustabarėti ir šiandien jis domisi jaunimo sporto reikalais. Kai tik oras leidžia, galima jį matyti jo pamėgtame „Varnų miške“ vaikštantį ir besidomintį sporto aikštės įrengimu.
Jo didelis noras yra kuo greičiau ir tinkamai įrengti šią sporto aikštę.
Apakimas
Akių liga, kuri taip apsunkino 86-erių metų pono gyvenimą, pirmą kartą pasireiškė 1915 metais kaip glaukoma. Ir tik prieš dvejus metus H.Šojus ryžosi operacijai. Tačiau operacija nepavyko, į žaizdą pateko į dulkių, prasidėjo uždegimas, o tada netinkamas gydymas atėmė bet kokią viltį atgauti regėjimą.
Uždegimas buvo gydomas apšviečiant mėlyna šviesa (tikriausiai kvarcine lempa) ir kurį laiką H.Šojus galėjo dar skaityti laikraščius. Po sanatorijos Reichehalėje ir Achene atlikta dar viena operacija, kuri nieko daugiau, išskyrus visišką regėjimo praradimą, nedavė.
Dievo dovanos – regėjimo – praradimas nepakeitė senojo pono nei išorės, nei gyvenimo būdo. Atvirkščiai, jo klausa paaštrėjo ir dvasiškai jis tapo dar labiau susikaupęs.
Šojaus gyvenimo pamokos
Savo ilgame gyvenime jis sutiko labai daug žymių žmonių. Jis turėjo laimę bendrauti su eile išskirtinų žmonių: tai ir rašytojas H.Zudermanas, rašytojas Wichertas, profesorius Becenbergeris, generalinis krašto direktorius p. Kapp, su kuriuo buvo ypač susidraugavęs, ekscelencija von Bergas, meras p.Lohmeyeris, gubernatorius von Br³neck ir daugelis kitų.
Dar ir šiandien jis palaiko ryšius laiškais su daugeliu jų ir, kaip pats sako, laiškus jis skirsto į draugiško pokalbio ir į stilistiškai korektiškus. Jo nuomone, draugiško pokalbio laiškus reikėtų labiausiai vertinti, juose iš tikrųjų atsiskleidžia laišką rašančio siela, o tarp eilučių galima perskaityti daug daugiau, negu norėjo pasakyti laiško siuntėjas.
H.Šojaus šeimai, kuri kilusi iš Pietų Vokietijos, iš Rothenburgo prie Tauberio, buvo būdingi rašytojų gabumai ir tai buvo traktuojama tiesiog kaip gamtos dovana. (Dr. Erich Šojaus eilės Šilokarčemos bažnyčios varpams.)
Pats Hugo Šojus yra tikras improvizavimo meistras, jį asmeniškai labai žavėjo Bretli stiliaus menininkai (1901 metais Vokietijoje pradėję kurtis literatūriniai kabaretai). Jis jau iš šeimos paveldėjo talentą sakyti puikiausias užstalės kalbas. Linksmai charakterizuodamas, tuo pačiu rimuodamas jis savo kalba pristato asmenį ir jį pagerbia.
1870/71 metų kare
1870/71 m. prancūzų karo metais H.Šojus ėjo ūkvedžio pareigas Priekulės dvare. Jo brolis kaip šauktinis buvo išvykęs į karą. H.Šojus irgi mielai būtų ginklą nešęs, tačiau jis nebuvo paimtas karo tarnybon, nes jo kariniai dokumentai nebuvo sutvarkyti.
Tuo metu Klaipėdoje buvo paskirtas toks jaunas seržantas, kuris būdavo atsakingas už šauktinių sukvietimą. Tačiau šis žmogus buvo toks, kuris, papildžius jo portfelio turinį, jaunus žmones išvaduodavo nuo karo tarnybos.
Šis žmogiškųjų santykių žinovas kreipėsi į H.Šojaus tėvą, kuris tuo metu buvo Klaipėdos miesto tarybos narys, tokiais žodžiais: „Ponas tarybos nary, Jūs gi nenorėsite, kad ir Jūsų vyriausiasis sūnus išeitų į karą“.
H.Šojaus tėvas nesileido į jokias derybas, ir Hugo Šojus parvažiavo į namus laukti šaukimo. Tačiau iš merijos, kur jis buvo užsiregistravęs savanoriu, jokio šaukimo nesulaukė.
Vėliau išaiškėjo, jog anksčiau minėtas seržantas iš Hugo Šojaus pavardės buvo padaręs Hugo Šell, kurio niekur nebuvo galima rasti. Tokiu būdu H.Šojui neteko kariauti.
Pabaigai
Aukščiau surašytos mintys yra tos, kurias jis pats išsakė, ir darbai, kuriuos jis pats atliko.
Aš visa tai sudėjau į vieną straipsnį ir noriu tai padėti kaip dovaną ant jo gimimo dienos proga papuošto stalo.
Viena yra tikra – Hugo Šojus, nepaisant jo metų ir regėjimo netekimo, nėra niurzglys ar nusivylęs gyvenimu žmogus. Jis yra žmogus su rytprūsiška plieno kietumo galva, pietų vokiečio humoro pilna širdimi, ir tai yra vyras, kuris abiem kojomis stovi ant motinos žemės. Šitoks mus pasitiko senasis generalinis krašto ekonomikos patarėjas Dr. Hugo Šojus. Ir, žinoma, jis šiandien pasakytų tą patį, ką parašė prieš keletą metų savo eilėraštyje.
Vidurnakčio nuotaika
Į tavo sveikata, mirtie! Tu žiaurioji drauguže,
Sėsk prie manęs, tačiau ne ant slenksčio.
Spruk iš namo, ten ant suolo
Lauk kantriai, nes aš dar ilgai gyvensiu,
Girdžiu, kaip paukščiai čiulba,
Ir turėčiau tuoj į Orką šokti?
Bet aš turiu dar daug triūsti ir plėšytis.
Aš mačiau, kaip gyvenimas žydi ir kvepia,
Daugiau vertinu moters rankos paspaudimą,
Negu gėlių puokštę ant kapo,
Ir rožinių mergaitės lūpų bučinį,
Negu raudą mano kapą užberiant.
Gražus gyvenimas pavasarį ir meilėje,
Mirtie stok ir nešdinkis.