Aušrininkas
Jurgis Mikšas (1862–1903) gimė ir augo Prūsijos karalystės užkampyje – Mažosios Lietuvos Virkytų kaimelyje, apie 5 km nuo Saugų parapijos centro, netoli Vokietijos-Rusijos imperijų sienos. Jurgio tėvai – Kristupas Mikšas ir Elzė Miklovaitytė buvo nenutautėję, jautę šviesos ir mokslo vertę. Namuose buvo lietuviškų knygų, tėvas prenumeravo Mažojoje Lietuvoje ėjusius lietuviškus laikraščius, šeimoje buvo gyva lietuviška dvasia. Tėvai netrukdė sūnaus pasirinktam gyvenimo keliui – kovai už lietuvybę, prieš tautinę priespaudą.
J. Mikšas – spaudos darbuotojas, vertėjas ir visuomenės veikėjas, aktyviai dalyvavęs tautiniame sąjūdyje ir yra laikomas vienu iš leidinio „Aušra“ pradininkų. 1885 m. įkūrė draugiją „Birutė“ ir buvo jos pirmininkas, kovojo prieš lietuvių nutautinimą. 1886 m. rudenį pradėjo dirbti Tilžės apskrities karališkojo teismo lietuvių kalbos vertėjo ir teismo asistento prastai apmokamose pareigose. Vėliau toms pačioms pareigoms persikėlė į Labguvą. Ten 1903 m. gegužės 1-ąją, eidamas 42-uosius, mirė. Mirties priežastis ir palaidojimo vieta nežinomos.
Saugose, jo vardu pavadinta pagrindinė mokykla. Saugų (tuomet) vidurinei mokyklai J. Mikšo vardas suteiktas 1998 metų rugpjūtį. 1999 m. kovo 19 dieną buvo atidengta J. Mikšo atminimo lenta.
Ypatinga Rugsėjo 1-oji
Rugsėjo 1-oji, Mokslo ir žinių diena, šiemet Saugose pažymėta ypatingu įvykiu – J. Mikšo, vieno iškiliausių krašto šviesuolių, skulptūros atidengimu ir pašventinimu. Šis darbas, kurį sukūrė talentingas menininkas, Mažosios Lietuvos tautodailininkas Rimantas Pilibavičius, ne tik praturtino gyvenvietės erdvę, bet ir tapo svarbiu simboliu, įamžinančiu iškilią asmenybę.
Priešais skulptūrą susirinko būrys moksleivių, pedagogų, gyventojų, seniūnas Arvydas Stonis, ir, žinoma, pats skulptūros autorius R. Pilibavičius. Kalbėdami apie kūrinį, visi pabrėžė jo svarbą vietos bendruomenei, o mokyklos vadovė Jurgita Lidžiuvienė, ragino mokinius sekti Jurgio Mikšo pavyzdžiu.
Anot prof. Domo Kauno, monografijos „Aušrininkas” (1996) autoriaus, „vieniems prabėgę metai dosniai atsidėkojo skambiais patriarchų vardais ir iškiliais įrašais paminklų monumentuose, kitiems, be kurių nebūtų buvę nei tos pačios „Aušros“, nei aušrininkų, lėmė nežinią ir abejingumą. (…) J. Mikšas nebuvo gimęs po laiminga žvaigžde“. Gal ir kukliai, bet saugiškiai aušrininko būtį įamžino.
Renginio pabaigoje visi galėjo pasigrožėti skulptūra iš arčiau, pajusti jos didingumą, kuris dabar nuolat primins apie šio krašto šviesuolio indėlį.