Katyčių parapija buvo viena iš labiausiai nukentėjusių Pirmojo pasaulinio karo metu.
Būdama prie tuometinės Rusijos sienos, parapija nuo pat karo pradžios (1914-08-01) kentė carinės armijos išpuolius. Buvo naikinamas gyventojų turtas, deginami namai, dauguma žmonių turėjo palikti savo namus ir slėptis saugesnėse vietose. Tie, kurie liko, buvo tremiami į Rusiją.
Katytiškius vežė į sunkią tremtį
Situaciją geriausiai atskleidžia Berlyno archyve išlikęs to meto Katyčiuose tarnavusio kunigo dr. Vilhelmo Gaigalaičio rašytas straipsnis 1914/15 metų spaudai. Jis išsamiai aprašo Katyčių kaime patiriamus sunkumus: „Iš kai kurių kaimų buvo ištremta 20, 40 ir 60 asmenų… Giminės rašo užklausimus, tikėdamiesi žinių apie ištremtuosius. Tarp ištremtųjų yra daug mokytų žmonių, tokių kaip mano dviejų draugų kunigų šeimos, apie kurių buvimo vietą nuo trėmimo dienos mes iki šiol, t.y keturi mėnesiai, nieko nežinome“.
Straipsnyje rašoma, jog lietuviški laikraščiai Vilniuje ir Amerikoje aprašo ištremtų Prūsijos lietuvių vargus sunkioje kelionėje 
žiemą į Rusijos glūdumą. V.Gaigalaitis ne tik konstatuoja sunkią tremtinių būklę, tačiau ir nurodo, kokiu būdu būtų galima jiems padėti. „Kai tik didesnės grupės Prūsijos lietuvių buvo pradėta tremti, Vilniuje lietuvių inteligentai susibūrė į draugiją ir inicijavo pagalbą. Miestuose, pro kuriuos bus vežami tremiamieji, tokie kaip Šiauliai, Kaišiadorys, Minskas, Smolenskas, Maskva ir kiti, kuriuose buvo geležinkelio mazgai, draugijos atstovai atveždavo rūbų, batų ir maisto. Draugija kreipėsi į Dvinsko, Vilniaus, Voronežo, Simbirsko gubernijų gubernatorius su prašymu padėti apgyvendinant civilius tremtinius. Šios sėkmingai veikusios draugijos vadovė buvo ponia Viktorija von Landsberg, Lietuvos bajorė, gyvenanti Vilniuje. Reikėtų, kad ši draugija gautų reikalingas lėšas ir galėtų tūkstančius tremtinių iš Prūsų Lietuvos aprūpinti būtiniausiais daiktais. …“
Jis savo straipsnyje labai konkrečiai nurodo, kokiais adresais reikėtų siųsti pinigus tremtiniams, kokiais keliais keliauja siuntiniai.
Saugotas žuvusiųjų atminimas
Kaip ir Kintų parapijos namuose, Katyčių bažnyčioje yra išsaugotos atminimo lentos, skirtos net 1813-1814, 1866-1870/1871 metų Prūsijos – Prancūzijos karuose žuvusiems parapijiečiams pagerbti.
Pirmojo pasaulinio karo metais žuvusių Katyčių parapijos vyrų pavardės bažnyčioje surašytos pagal jų gimtuosius kaimus. Lentos viršuje esantis įrašas vokiečių ir senąja prūsų lietuvių kalba skelbia „Den im Kriege 1914-1918 gefallenen Helden zum Dank und Ehren / Kare 1914-1918 puolusiems Karžygiams ant garbės ir Dėkingystės“. Katyčiuose lentos yra atnaujintos, tad labai gerai įskaitomi kaimų pavadinimai ir žmonių pavardės.
Deja, labai liūdnos būklės paminklas Pirmojo pasaulinio karo metu žuvusiems parapijiečiams yra Pašyšiuose. Kaip žinome, nepaprastai graži Pašyšių evangelikų liuteronų bažnyčia buvo sunaikinta pokaryje, tai ir neišliko joje buvusios žuvusiųjų atminimo lentos.
Bet netoli bažnyčios išliko (labai blogos būklės) būdingas mūsų kraštui paminklinis ženklas – postamentas, skirtas parapijiečiams, kritusiems Pirmajame pasauliniame kare pagerbti. Tad reikia manyti, kad bažnyčioje nebuvo šiame kare žuvusiems atminti skirtos atminimo lentos, galėjo būti tik atminimo lentos, skirtos XIX a. Prūsijos – Prancūzijos karų dalyviams.
Atminimo ženklai – postamentai, skirti pagerbti Pirmojo pasaulinio karo aukas, buvo pastatyti ir kitose parapijose, pvz., Rusnėje, Piktupėnuose, Vilkyškiuose. Nors ant postamentų neišliko marmurinės lentos su pavardėmis, tačiau tie paminklai bendruomenių yra sutvarkyti ir mini mums skaudžią krašto istoriją.
Šiais metais minint 100 metų sukaktį nuo vieno iš žiauriausių karų pradžios, būtų galima sutvarkyti ir Pašyšių postamentą. Manau, ir moksleiviams būtų įdomu pažinti istoriją menančius ženklus vietoje ir suprasti, kaip dideli istoriniai įvykiai, aprašyti vadovėliuose, siejasi su jų gyvenamosiomis vietovėmis, kiek skausmo atnešė šio krašto žmonėms.
Naudota literatūra: Gunter Uschtrin „Wo liegt Coadjuten“, 384 p. ir 385 p.
Projektas: „Prie Šyšos krantų: Istorija.”