Talentinga Švėkšnos menininkė pristatė kūrybą

astrauskienes paroda norkuteŠeštadienį į F.Bajoraičio viešosios bibliotekos Švėkšnos filialą vietinius sukvietė Violetos Astrauskienės elegijų – lakonikų „Subyrėjęs pasaulis“ pristatymas ir fotografijos darbų „Kelionių spalvos“ parodos atidarymas.

Augalus mylinti gėlininkė, puiki kulinarė, jausminga dailininkė, talentinga fotografė,  iškalbinga poetė – tai tik maža dalis pomėgių, kuriuos aprėpia švėkšniškė Violeta Astrauskienė. Nors pati menininkė yra itin kukli, tačiau už ją kalba jos kūryba.

Išradingą, egzistenciniais apmąstymais persmelktą trijų dalių knygutę „Subyrėjęs pasaulis“ sudaro elegijų – lakonikų rinkinys, skirtas skaičiams, metų mėnesiams ir savaitės dienoms. Anot autorės, šie glausti tekstai kilo iš filosofinių, pasąmoninių refleksijų, tylaus liūdesio ir ilgesio nuotaikų, kurie jai asocijavosi su skaičiais, metų mėnesiais ir savaitės dienomis.

Itin įdomūs tekstai, skirti skaičiams, kuriuose panaudojami dvidešimt septyni žodžiai, prasidedantys iš tos pačios raidės, kuria prasideda ir skaičius.

Kodėl pasirinkti būtent dvidešimt septyni žodžiai? Pasak autorės, sudėjus jo skaitmenis (du ir septynis) gaunasi devyni, o tai grąžina prie jos tekstų, kurie kurti skaičiams nuo vieno iki devynių.

Ne ką mažiau gilūs tekstai, skirti metų mėnesiams, kuriuose paminimas mėnesio pavadinimas. Anot kūrėjos, tekstus, skirtus mėnesiams, paskatino parašyti jos vyras.

Savaitės dienoms skirtas elegijų – lakonikų rinkinys pilnas egzistencinių prasmių bei kūną ir sielą persmelkiančio skausmo, kurį Violeta išgyveno, įsijausdama į jai brangios draugės, kamuojamos sunkios ligos, kančias.

Nors tekstai yra trumpi, tačiau jų žodžiai – svarūs ir talpinantys savyje prasmes, kurias kiekvienas žmogus gali sau atrasti naujai.

Popietėje buvo galima ne tik pamaitinti savo sielą klausantis darniai skambančių žodžių, bet ir pamaloninti regą žvelgiant į fotografijų parodą „Kelionių spalvos“. Tai vaizdai iš asmeninių V.Astrauskienės kelionių po įvairias šalis – Maltą, Turkiją, Maljorką, Lenkiją. Šalia  – nemažiau ypatingas Lietuvos kraštovaizdis – žaliuojantys Kernavės piliakalniai. Spalvų jūra, kraštovaizdžių tolis, akimirkos lengvumas – taip galima apibūdinti fotoparodos „Kelionių spalvos“ vaizdus.

Nenuostabu, jog menininkę V.Astrauskienę pasitiko gerbėjų gėlės ir padėkos žodžiai. Buvusi Violetos auklėtoja, Švėkšnos intelektualė Ona Norkutė nešykštėjo gražių žodžių Violetos darbams ir plačiau paaiškino apie skaičius ir jų reikšmę. Kiekvienas atėjęs galėjo susiskaičiuoti savo vardo raidžių reikšmes ir sužinoti, ką skaičiai byloja apie charakterį. Nemažai kalbėta ir apie keliones, vartant senas kelionių nuotraukas, bei apie lauktuves, kurios yra neatsiejama kelionių dalis.

Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos ilgametė lietuvių kalbos mokytoja Vanda Šimkuvienė bandė išvardyti visus vardus, kuriais būtų galima apibūdinti V.Astrauskienę, kol galiausia nusprendė, jog aprėpti juos visus vargu ar įmanoma. Mokytoja Violeta Stonienė savo bendravardei dėkojo ne tik už talentingą kūrybą, bet ir už nuoširdumą ir šilumą. Iš veltinio nuveltą didelę bitę dovanojo Neįgaliųjų draugijos vardu kūrėją sveikinusios pirmininkė Ingrita Riterienė su Irena Gelžiniene.

Švėkšnos bibliotekininkė Danutė Litvinienė prisipažino, jog klausantis Violetos kūrybos per kūną bėgo šiurpuliukai.
V.Astrauskienė atsakinėjo į susirinkusiųjų klausimus, o paklausta, kaip kyla kūrybinės idėjos, atsakė, jog jų reikia laukti kaip užgimstančio kūdikio – jos turi subręsti ir tik tuomet gimsta.

Apie V.Astrauskienės kūrybą galima daug kalbėti, tačiau tikrąjį jos grožį galima pajusti tik prisilietus prie jos darbų. Todėl straipsnį norėčiau užbaigti jos elegija – lakonika, skirta palydėti lapkritį: „Liūdnai lapkričio lange lašančiam likimui liūliuojančiai linkčiojo laukimas. Logikos liepsna lėtai lydėsi. Lėktuvo lentynoje lepinosi lūkuriuojančios laikrodžio lūženos. Lakūno lagamine languotas laiškas laimę liudijo.  Laiko lygiosios laikė lygsvarą…“

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.