TAU literatų kelionė per nepaprastą mūsų krašto istoriją

„Giedok“, – jau nebe pirmą rytą sveikinuosi su paukšteliu, kuris supasi ant veidrodžio, atspindyje kiek mistiškas, smilgų uodegėle ir sparneliais. Aš jį padariau edukacinėje Angelės Rauktienės pamokoje.

Kelionės dalyvius sužavėjo tautodailininkų Angelės ir Vytauto Raukčių palėpės muziejuje sukaupti, jau istorija tapę lobiai.

Rugsėjo 4 d. TAU literatų tikslas – kelionė pas tautodailininkus Angelę ir Vytautą Raukčius Balčių kaime. Vos nepralėkėm su Vydūno vaikyste siejamos pakrantės: „Kur aug pušynai, šilai beržynai, / Tenai mano nameliai…“ Kelionėje ne tik akys regi – įsijungia atmintis, vieną po kito pakeldama anksčiau patirtus vaizdus, įspūdžius.

Ilgas būtų rašinys, jei pasakočiau, kuo kitoks pasirodė mūsų Žemaičių Naumiestis, pradėjęs savo gyvenimą dar pirmajame tūkstantmetyje, buvęs piliakalnių gynybinės sistemos iki pat XIV amžiaus dalimi kovose su kryžiuočiais, vėliau kentęs carinės Rusijos prievartą, net perkrikštytas Aleksandrovsku. Istorija turi savo spalvą, o ne visada tiksliai žinomi faktai – miglotą priedangą. Todėl nenuostabu, kad sustoję centrinės aikštės smailėje ir žvelgdami į turgų, pasijutome regintys lyg drobėje nutapytą akimirkai praradusį judesį istorinį paveikslą. Mūsų draugėje ne vienas kilęs iš čia, todėl tolima praeitis rišasi su netolima, ar net šiandiena.

Kada bevažiuosi per Žemaičių Naumiestį, akys visada stabteli ties šviesia evangelikų liuteronų bažnyčia su antikinę kultūrą primenančiu portiku, ant kalno esančia liaudies architektūros formų su neogotikos bruožais šv. Archangelo Mykolo katalikų bažnyčia. Bet išsiruošę į ilgesnę kelionę miestelį pervažiuojame tik kaip nežymią stotelę. Tačiau pabandyk aprėpti ją panoraminiu žvilgsniu, supranti, kad turi įsidėti širdin – nėra Lietuvoje šiaip sau vietų – visos savaip šventos.

Tokie ir Degučiai, kur prie atvertų vienintelės Europoje trikampės medinės šv. Vincento Ferero bažnyčios durų jau lūkuriavo šventovės prižiūrėtoja, nuo seno turinti pročkelės antravardį. Barokinė bažnyčia iškilo 1760-aisiais, trikampis jos pastatas siejamas su šv. Trejybės simboliu. Pažinties su bažnyčia vadovė Vida atkūrė šimtametį jos kelią. Klausėmės tų istorijų, o nuo puošnaus Didžiojo altoriaus žvelgė medinės šv. Barboros ir šv. Elenos skulptūros, iš viršutinio altorių tarpsnio – šventųjų paveikslai, sukurti apie 1760-1763 m. Kukli, tik kirviu statyta bažnytėlė nenusileidžia didžiosioms Lietuvos bažnyčioms išskirtinumu.

Kelią nuo Degučių iki Vainuto per Žalpius, Buikiškę, Galnę galėjome pavadinti Aloyzo keliu, nes jis, čia gimęs, augęs, o vėliau jau kaip melioratorius pažinojo kiekvieną čia buvusių liūgnynų kampelį, aukščiau pašokusių šilynų ir vaivorynų kupstą, upeliuko vingį. Žiūrime į tolin besidriekiančią sodrią pievą, matome čia būtą Aloyzo gyvenimą. Vainute dar viena Aloyzo gyvenimo detalė – bažnyčios šventoriuje jo prosenelis pastatė geležinį kryžių ne čia palaidotiems kunigams atminti. Kukli, bet ir didi atmintis.

Vainuto bažnyčioje grįžome į mokyklinius metus, kai mintinai mokėmės „Anykščių šilelį”: „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę…„Niekur kitur nebūtume taip vaizdžiai prisiminę Baronų piemenėlio, Vainuto raštininko padėjėjo, Varnių kunigų seminaristo, vėliau ir rektoriaus, ir Seinų vyskupo gyvenimo kelio, kaip klausydamiesi Zinos pasakojimo bažnyčioje. Ėjome mintimis greta su poetu ir vyskupu, ir jautėme, kad jau esame truputį kitokie, nei išvažiavome rytą.

Tokius pakylėtus mus pasitiko Balčiuose prie savo namų tautodailininkė Angelė Rauktienė ir jos vyras Vytautas. Atsisveikindama po kelių valandų viešnagės prie tų pačių vartų galvosiu: pas šiuos žmones reikia važiuoti pasiruošus – pilna gamtos grožio ir istorijos didumo širdimi, užmiršus rūpesčius, skubą, nes čia reikia tiesiog gyventi. Apie šią kartu kuriančių tautodailininkų šeimą daug žinių internete, spaudoje, juos sutinkame mugėse, parodose. Smulkiai neaprašysi jų privataus muziejaus „Buities ir margučių palėpė” turto. Beveik pustrečio tūkstančio įvairia technika (raižymu, vašku, mozaika, skutinėjimu) išmargintų margučių. Įprastų (trapaus lukšto), medinių, stručio. Ir visi skirtingi. Teminiai – 365 skirti K. Donelaičio „Metų” kiekvienai dienai, P. Širvio 100-osioms metinėms, S. Nėriai… Ir vis su išmone, su gilia potekste, su tradicija. Pabuvęs šioje palėpėje norėsi ką nors ir savita rasti. Gal dar senelių namuose užsiliko senovinė knyga, prosenelių dėžutė, kita smulkmena iš praeities. O šioje palėpėje viskam užtenka vietos: seniems paveikslams, patefonui, drožiniams.

Nesuskaičiuosi. Dėželėje tyliai guli „Aukso vainikas” – svarbiausias šalies tautodailininkų įvertinimas. Kai kas jau pabandė sustiprinti sveikatą basomis pasivaikščiojęs akmenėlių, drožlių, grūdų, sėklų langeliais.

Šeimininkai sodina prie arbatos stalo seklytėlėje, kur nauji Vytauto darbai: kraitinės skrynios, krikštas, kiti drožiniai. Arbatą kuriame patys iš žolynų, uogų ir lapelių, kurių čia pridėta. Tokio skanumo nėra jokioje parduotuvėje, kaip ir medaus, kurį tepame ant juodos duonos. O paskui pamokėlės: sukame, spaudžiame, glostome šieną, žiūrėdami į Angelės rankas, pamėgžiojame judesius ir išeina! Ir mums pavyko susukti šieno paukščiuką, kvepiantį žalia lanka giesmininką!

Tai tas paukščiukas, kuris gieda ant mano veidrodžio. Vyturiu sučirena, volunge sušvirkščia, balandžiu suulba. Skamba giesmelė, kvepia lankos šieneliu. Kokia nepaprasta istorija, kuri kalba mums iš kiekvieno kelio, miestelio, piliakalnio. Tik reikia pamatyti.