TAU narių rugiapjūtė

Didelio ir gražaus sodo kampe rudenį moteris pasėjo rugių. Išdygo, peržiemojo ir sukilo su pavasariu, sužaliavo. Išplaukė varpos, debesėliu padūmavo žiedadulkės ir ėmė bręsti grūdas. Rugys prie rugio, linguoja šiurena. Ne jūros didumo, bet vis tiek nepakartojamas jausmas – mano rugeliai.
TAU literatai turėjo galimybę pakartoti iš jaunystės prisimenamą rugiapjūtę.

Kai įsilipi į rugį, tai labai toli matyti: ligi žodžio, ligi duonos, ligi stalo, lig širdies, – žmogaus santykį su rugiu primena Zina, – apibrėžė Just. Marcinkevičius.

Žemdirbiškoje lietuvių kultūroje rugio ir duonos vieta išskirtinė, šventa, nes nelengvas kelias nuo grūdo ligi riekės ant stalo. Bet nueitas su meile atsiperka: „kelia ten kažkas kaip kryžių – žmogų. Rodos, kad aukštyn”. Kelia aukštyn žmogaus, auginančio duoną, vertę, kelia jo dvasią. Ar ne todėl net sunkūs rugiapjūties darbai nuo praamžių turėjo šventinį pobūdį, su ritualais, apeigomis. Tokią rugiapjūtę šią vasarą pakartojo TAU literatai.

Kad rugiai jau pjaunami, pranešė sodo šeimininkė Aldona Sapronaitienė. Būdavo, priėjęs prie lauko, ūkininkas nusiima kepurę ir mosteli ja per varpas. Jei į kepurę įkrinta grūdų – laikas rugius kirsti. Laikas – gavome visi žinią. Į talką einame šviesiai apsirengę, šiaudinėmis skrybėlėmis ir baltomis skarelėmis. Pjovėjas, jau iš vakaro išsiplakęs dalgį, susijuosęs drobinius juosta, rišėja lyg iš senovinio atviruko – rainas sijonas, drobinė palaidinė, skarelė. Talkininkai sustoja prie lauko. Kaitri diena be debesėlio. Pjovėjas tris kartus nusilenkia Saulei motinėlei, rišėja dėkoja Žemynai ir paduoda simbolinę duonos riekelę pjovėjui. Rugiai dailiai gula į pradalgę, rišėja sustumia glėbelį ir suriša pėdą. Bandom prisiminti paauglystės metus, kai teko šį darbą dirbti kolūkiuose. Rišame ir stebimės, kad įgūdžių nepamiršome, keista, net tas pėdo kvapas išlikęs. Įgimto ryšio su rugiu neištrynė net ana santvarka. „Vis lekia tas vaikas, iškėlęs žydintį rugį, kaip vėliavą”, – prisimena ne tik poetas Just. Marcinkevičius, bet ir mes, čia rinkdamos varpas, statydamos ir kepurėdamos gubą mundielių ir šlitę (guba be kepurės), pindamos pabaigtuvių vainiką, kurį iškilmingai nešame šeimininkei.

Bet pirma reikia supinti iš nenupjautų rugių jievaro tiltą ir pasukti kasą į namų pusę – kad kiti metai būtų tokie derlūs. Džiaugiamės, kad mūsų būryje yra kelių tarmių atstovų, kad kai kas gyvenęs Dūkijoje, Aukštaitijoje. Kalbamės apie skirtingus gubos, rikės, mandieliaus, šlitės pavadinimus, papročius. Pagaliau susirikiuojam ir dainuodamos Jievaro tiltą nešam pabaigtuvių vainiką šeimininkei. O ji ryši baltą skarelę, baltai apsirengusi laukia mūsų su duona ir gira. Oracija, vainikavimas ir kažkoks virpulys krūtinėje – neįtikėtina, ne teatras, ne žaidimas, o kažkas taip tikra, taip šventa.
Rugiapjūtė.

Svarbu paminėti ir pabaigtuvių stalą obels pavėsyje. Tikra ruginė duona. Neištrinamai ją įrašė į lietuvių kultūrą R. Granauskas „Duonos valgytojuose”: „Jie paima po riekę ir artina prie veido, traukdami giliai į save visa apimantį duonos kvapą. Saldžiarūgštis skonis surenka burnoj seiles, jie nuplauna jas pienu. Duona – tai sūnai, dirvos, arklių žvengimas, geležies žvangėjimas kalvėje, apšarmoję rąstų vežimai iš miško, noras ilgai ir teisingai gyventi; pienas – jų dukterys, tvartai, švarus rankšluostis pas šulinį, baltas laukiantis veidas už kreivo stiklo, troškimas gražiai ir ramiai numirti. „Gyvenkim ilgai, kaimynai, – nori jie pasakyti, – juk mes jau niekam nebegalim padaryti blogo“.

Nesigraudinkime, tai meninis praeities fragmentas, bet būtinas žinoti, kaip mūsų atmintis, jei kada prireiktų į jį atsiremti. O dabar kąskime Nemuno lankų ūkininko sūrio, saldindami medumi, gerkime girą, skanaukime šviežių agurkų su medumi, ragaukime visa tą gerą, kas išaugo sodo lysvėse, sunoko ant medžių. Minkime mįsles, padainuokime rugiapjūtės dainų, pasikalbėkime apie darbščios mūsų tautos gyvenimą.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.