– Kaip manote, kodėl miestui svarbu turėti savo teatrą?
– Šilutės teatras gyvuoja jau nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio. Iš pradžių tai buvo tiesiog veikla, vienijusi mėgstančius vaidinti, o nuo 2004 metų Šilutės miesto teatras turi profesionalaus teatro statusą. Esame kamerinis teatras, nes mūsų gretos labai nedidelės, jas sudaro tik režisierius, scenografas ir trys aktoriai. Nors kamerinių teatrų Lietuvoje yra ne vienas, nuo kitų skiriamės tuo, kad esame, ko gero, vienintelis toks teatras, įsikūręs periferijoje. Netaikome į didmiesčius, pagrindinė mūsų auditorija – nedidelių miestelių žmonės.
– Kuo dar esate kitokie?
– Nors esame labai arti savo žiūrovo, visgi stengiamės neatsilikti ir nuo pasaulinių tendencijų, gilinamės į tai, kuo ir kaip gyvena šiuolaikiniai teatralai, domimės režisūros, vaidybos naujienomis. Norime išlaikyti tikrąsias teatro vertybes ir matome, kad mūsų žiūrovui tai labai svarbu, mat ir jis aktyviai dalyvauja teatro gyvenime. Nors Šilutė ir netoli nuo Klaipėdos, vis dėlto ne kiekvienas mūsų krašto žmogus turi galimybių nuvykti į uostamiestį ir pasižiūrėti vieną ar kitą profesionalų spektaklį. Taigi, stengiamės profesionalųjį meną pasiūlyti vietoje.
– Kaip apibūdintumėte savo žiūrovą?
– Jis labai įvairaus amžiaus, pomėgių, norų. Jei dabartinius žiūrovus palygintume su tais, kurie į spektaklius ateidavo prieš kelias dešimtis metų, jie tikrai skiriasi. Anuomet žmonės į teatrą ateidavo tiesiog pasižiūrėti spektaklio, o dabar teatras atlieka ir edukacinę, o kartais – net terapinę funkciją. Neatsitiktinai šiuolaikiniai spektakliai tampa vis interaktyvesni, įtraukiantys auditoriją, atkreipiantys dėmesį į įvairias socialines problemas ar netgi padedantys rasti atsakymus į nepatogius klausimus. Kitaip tariant, teatras nebėra pasyvus reiškinys, kai po spektaklio į sceną pakilę aktoriai laukia tik gėlių ir aplodismentų bei tikisi, kad viskas visiems patiko. Ir tai natūralu – juk keičiasi laikai, technologijos ir žmonių pomėgiai, tad ir teatras negali likti įstrigęs laike – tada jis bus niekam neįdomus.
Mūsų repertuaras labai įvairus: klasikiniai spektakliai, komedijos, dramos, absurdo komedijos, taip pat vaikiški pasirodymai, tad mūsų žiūrovo amžius tikrai plataus diapazono. Važiuojame ir į gastroles – renkamės panašaus į Šilutę dydžio miestus, nes didmiesčių gyventojai ir taip išlepinti pramogų. Vieni žmonės į mūsų spektaklius ateina tiesiog gerai praleisti laiko, pailsėti, kitų siekis – kad pasirodymas juos išjudintų, priverstų susimąstyti. Vaikus labiausiai traukia interaktyvios veiklos. Beje, esame įsteigę teatro būrelį mėgstantiems vaidinti. Žmonės mielai į jį renkasi, smagiai leidžia laiką.
– Kokie artimiausi jūsų planai?
– Esame numatę kelias premjeras. Nuo rudens, kai viskas vyko tik per atstumą, mes irgi kai kuriuos spektaklius rodėme nuotoliniu būdu, tačiau premjeroms norisi gyvo kontakto. Taigi jas pasilikome, tikimės, netolimai ateičiai. Jei situacija šalyje negerės, turime sumanymų, susijusių su įvairiomis veiklomis, paslaugomis. Galbūt žmonės galės teatrą pasikviesti į savo kiemą ir žiūrėti pasirodymus per langą. Labiau orientuotumėmės į vaikus, į jaunąją kartą, nes turime įvairių personažų kostiumų. Ateičiai minčių ir planų turime pačių įvairiausių. Kad tik spėtume visus įgyvendinti.
Projektą „Aktuali kultūra“ įgyvendina Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Projektas finansuojamas Europos socialinio fondo finansuojamo veiksmų programos 12 prioriteto „Techninė parama, skirta informuoti apie veiksmų programą ir jai vertinti“ ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis. Daugiau informacijos: www.esinvesticijos.lt ir www.lrkm.lt.
PASITIKRINK ŽINIAS
1. Meno rūšis, skirstoma į vaizduojamąją ir taikomąją dekoratyvinę.
2. Viena pagrindinių grožinės literatūros rūšių: dažniausiai eiliuoti kūriniai, perteikiantys vidinius išgyvenimus, jausmus, mintis, nuotaikas ir pan.
3. Justino Marcinkevičiaus poema „Grybų …..“.
4. Lietuvių rašytojos Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės pseudonimas.
5. Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino …..“.
