Teismo pirmininkės darbas neužgožia moteriškumo

virgina pankauskieneKovo 8-osios proga „Šilutės naujienos“ ieškojo veiklios ir iniciatyvios moters, asmenybės, galinčios pasigirti ne vien karjeros pasiekimais.

„Man patinka būti moterimi. Be to, moteriškumo tikrai nereikia gėdytis“, – tikina antrai kadencijai Šilutės r. apylinkės teismo pirmininkės pareigoms eiti paskirta teisėja Virgina PANKAUSKIENĖ.

Per praėjusius metus 30 baudžiamųjų, apie 350 civilinių ir apie 50 administracinių bylų išnagrinėjusi teisėja išties švyti moteriškumu ir tik dar kartą patvirtina posakį, kad teisėjų bijoti neverta. Jei tik, žinoma, nesate kuo nors prasikaltęs, o jūsų kaltė yra įrodoma nepaneigiamais faktais.

Dirbti teisėja net negalvojo

Trylika metų Šilutės r. apylinkės teisme teisėjaujanti jo pirmininkė V.Pankauskienė dirbti teisėja niekada nesvajojo ir net negalvojo, kad taip atsitiks. Nors teisme ėmė dirbti iš karto tik baigusi mokyklą.

1978 m. ėmė darbuotis kaip teismo vykdytoja – panašų darbą dabar atlieka antstoliai. Geležinių nervų ir nepamatuojamos stiprybės reikalaujančias pareigas V.Pankauskienė ėjo maždaug 8 metus. Bet šis darbas jai ne itin patiko – sako, per daug represijų jame būta.

„Ar norėtumėt keldinti žmogų iš buto, iš motinos atimti vaikus, nuolat su alimentininkais kariauti?“, – lyg savęs, lyg mūsų klausė teisėja.

V.Pankauskienė puikiai pamena šiame darbe paskutinį tašką padėjusią istoriją. Sovietiniais laikais vienas Žemaičių Naumiesčio seniūnijos gyventojas norėjo išvažiuoti gyventi į Vokietiją – pas gimines. Išsipardavė visą turtą, o valdžia jo niekur taip ir neišleido. Neradęs būdo, kaip kovoti su tokia sistema, vyras į mokyklą ėmė nebeleisti šešių savo vaikų.

„Teismas nusprendė, kad iš jo reikia atimti tėvystės teises ir atimti vaikus. Tą turėjo padaryti teismo vykdytojas. Pamenu, verkiau namo grįžusi, ilgai akyse stovėjo vaizdas, kaip vaikai, įsikibę į tėvą, klykia“, – dar ir dabar skaudžios emocijos iškyla V.Pankauskienei.

Vėliau būsimoji teisėja ėmė dirbti teismo raštinės vedėja ir įstojo neakivaizdžiai studijuoti teisės į Vilniaus universitetą. Tikina, svajojusi apie ramų teisininko darbą ir neplanavo karjeros šuolių. Norėdama įgyti patirties, besimokydama padirbėjo notare, dar metus – juriste akcinėje bendrovėje „Vilbutas“.

Bet po mokslų sekė karjeros šuolis – darbas prokuratūroje, kurioje 1993-1999 m. darbavosi vos kelios moterys.

V.Pankauskienė pripažįsta, kad prokurorės pareigos buvo sunkios ir morališkai, ir fiziškai. Anksčiau prokurorams patiems tekdavo vykti į įvykio vietą (dabar šias pareigas atlieka policija), tad prisižiūrėti tekdavo visko.

„Niekada nežinojai, kada tave iškvies. Tekdavo naktimis įvairių nusikaltimų aplinkybes aiškintis, o paskui dieną vėl apklausas vykdyti, popierius pildyti. Būdavo, kad visą naktį aiškiniesi išprievartavimo aplinkybes, o prablaivėjusi mergina ima ir pareiškia, kad niekas jos neprievartavo“, – pasakojo teismo pirmininkė.

Nusivylė požiūriu į darbuotoją

Nežinia, ar šiandien į V.Pankauskienę galėtume kreiptis kaip į teismo pirmininkę, jeigu ne visa virtinė neplanuotų aplinkybių.
1999 metais tuomečiam teismo pirmininkui, šviesios atminties Algimantui Pliuškevičiui moterį pakvietus dirbti teisėja, V.Pankauskienė šį siūlymą svarstė ilgai.

„Prokuroro darbas lengvesnis, nes reikia išmanyti tik baudžiamąją teisę. O teisėjas privalo žinoti viską“, – dvejones aiškino V.Pankauskienė.

Tašką svarstymams padėjo suvokimas, kad prokuratūra ne itin vertina savo darbuotojus.

„Niekas nesidomėjo, kiek bylų išnagrinėjai, kokie darbo rezultatai, nekreipė dėmesio į puikią vyriausiojo prokuroro surašytą charakteristiką. Ėmė klausinėti Prokuratūros įstatymo – mintinai. Vėliau jį išmokau, nors tas visiškai nebūtina. Supratau, kad esam nevertinami“, – apsisprendimą tapti teisėja prisimena V.Pankauskienė.

Siekti pareigų skatino kolegos

Išlaikiusi egzaminus V.Pankauskienė grįžo ten, kur ir pradėjo darbo karjerą – į teismą, tačiau šį kartą jau kaip teisėja.

Į pensiją išėjus A.Pliuškevičiui, dėl sveikatos iš pirmininko pareigų pasitraukus jį pakeitusiam Jonui Baškiui, laikinai eiti teismo pirmininkės pareigas buvo paskirta V.Pankauskienei.

„Bendradarbiai ėmė skatinti rašyti prašymą dalyvauti konkurse teismo pirmininkės pareigoms užimti. Eidavo pas mane į kabinetą kievieną dieną, – prisimindama kolegų atkaklumą juokėsi p.Virgina. – Pagalvojau, o kodėl nepabandžius?“

Taip V.Pankauskienė, perėjusi daugybę atrankos komisijų ir vertinimų, tapo Šilutės r. apylinkės teismo pirmininke. O neseniai Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė jai šias pareigas patikėjo antrai penkerių metų kadencijai.

Teismo pirmininkė šio pripažinimo nesureikšmina, sako, jog šios pareigos nėra kažkuo išskirtinės – tik teks daugiau administracinių darbų ir atsakomybės.

Sunkiausios – nepilnamečių bylos

V.Pankauskienei sunkiausios tos bylos, kuriose tenka teisti nepilnamečius, kurių gyvenimas prasideda nuo teisiamųjų suolo. Smagiausia, kai vieną kartą nuteisti, antrą kartą į teismą jie nebegrįžta.

Skaudu, kai vaikus į nusikaltimą pastūmėja tėvai. Teisėja prisiminė atvejį, kai prieš daugelį metų į teismo salę buvo atvesti du broliai, iš kaimynės rūsio vogę bulves ir uogienes.

„Pradėjus aiškintis aplinkybes paaiškėjo, kad vaikai vogė, nes neturėjo ko valgyti. Tėvai gerdavo, tad vaikai nuo jų slėpdavo net ir tą pavogtą maistą, kad jis nebūtų išneštas iš namų ir parduotas. Atėjo vaikas į teismą su trimis dydžiais per dideliais batais – labai gaila buvo. Išgirdusi aplinkybes, pati kaimynė paskui sakė, kad jei tik būtų žinojusi, maisto ir taip būtų davusi.

Bylą nutraukėme“, – prisiminė teisėja.

Visiems Temidės tarnams smagiausia, kai susiginčijusios šalys išsiskiria taikiai.

Teisėjai nesijaučia saugūs

Vos pradėjusi eiti teismo pirmininkės pareigas V.Pankauskienė užsibrėžė pagerinti Šilutės teisėjų darbo sąlygas. Po derinimų ir svarstymų šiai iniciatyvai buvo pritarta, numatytas žemės sklypas naujų teismo rūmų statyboms, finansavimas. Tačiau idėją sužlugdė užklupęs sunkmetis.

„Iš visų apygardos teismų gyvename prasčiausiai. Vietos tiek mažai, kad kabinetus esame įsirengę ir palėpių, ir tualetų vietose“, – pasakojo teismo pirmininkė. Ji dar pasidžiaugė, kad teisme dirba kūrybingas ir darbštus ūkvedys – Alvydas Breiteris, kuris „iš neįmanomo padaro įmanomą“.

Pasak V.Pankauskienės, norėtųsi kitokios, labiau įpareigojančios aplinkos, kuri bent kiek drausmintų teismo posėdžių dalyvius. Esą, nebedaug trūksta, kad teismo durys būtų atidarinėjamos koja.

Kadangi teismo prieigose nebudi nė vienas apsaugininkas, šaltomis žiemomis teisėjams tenka kovoti ir su benamiais.

Pastarieji nesibodi įsmukti pro teismo duris ir parkritę ant pirmame aukšte esančių suoliukų pasnausti arba išgerti.

„Naujai projektuojamuose teismuose į administracines patalpas įeina tik tie, kas turi elektroninius raktus. Taip turėtų būti visur – pavyktų išvengti įvairių incidentų“, – sakė V.Pankauskienė.

Teisėjo darbas – moteriška sritis

Teismo pirmininkė nustebina, suskaičiuodama, kad Klaipėdos apygardoje vyrai vadovauja vos dviem apylinkių teismams.

„Apskritai, teisėjų moterų yra daugiau. Šis darbas reikalauja begalinio kruopštumo, tenka daug skaityti, rašyti – kai kam ir pagal charakterį jis netinka. Net ir Šilutės teisme iš 8 teisėjų vyrai yra tik du. Tačiau kur kas daugiau yra vyrų advokatų“, – sakė V.Pankauskienė.

Pasak teismo pirmininkės, teisėjams yra keliami dideli reikalavimai. Net ir uždaręs teismo duris negali pamiršti, kad esi teisėjas. Atsipalaiduoti gali tik namuose.

Aukštas pareigas einanti V.Pankauskienė sako, kad karjerą padariusi moteris neturi atsisakyti moteriškumo. Jai malonu, kai vyrai duris atidaro, padeda paltą apsivilkti. Ir, kaip kiekviena moteris, kovo 8-ąją tikisi gėlių, kurias be galo mėgsta.

„Su kolektyvu šauniai sutariame, visad randame bendrą kalbą, tad kolegos vyrai manęs tikrai nebijo. O ir ko čia bijoti?“, – juokėsi teismo pirmininkė.

Dukra eina tėvų keliu

„Į teismą žmogus neateina būdamas laimingas, kažkokia bėda atveja. Visas neigiamas jo emocijas ir mes patiriame, neįmanoma nuo jų atsiriboti. Grįžusi namo dažnai net kalbėti nebenoriu, gerai, kad vyras – teisininkas ir mane supranta“, – šyptelėjo moteris.

Priimti nuosprendžio itin emocingose bylose teisėja neskuba. Sako, visuomet jas atsidedanti ilgesniam laikui – kol ramiai susigulės mintys.

Nors darbo krūvis Šilutės teisme nėra aukštesnis nei šalies vidurkis, jo vis tiek netrūksta. Tiek V.Pankauskienė, tiek kolegos dažnai dirba namuose vakarais ar savaitgaliais.

„Dukra – taip pat teisininkė, baigė Vilniaus universiteto teisės studijas, tačiau savo ateities su teisėjo profesija nesieja. Jai priimtinesnis notaro, advokato darbas – turbūt mano patirtis atbaidė. Dabar augina vaikelius, esu trijų vaikaičių močiutė“, – išdidžiai šypsojosi moteris.

Nebespėjame jos išklausinėti apie pomėgius, mėgstamus patiekalus, drabužių stilių, išpuoselėtą sodą, vadovavimą tarptautinei moterų organizacijai priklausančiam Šilutės Soroptimos klubui, nes pusvalandį savo pietų pertraukos mums skyrusi V.Pankauskienė vėl nuskubėjo prie darbų.

Silutes naujienu LOGO