Praėjusį mėnesį fiksuotas šaltis, kai temperatūra nukrito iki –24,3 °C, mūsų miškams įprastas. „Medžiai prie tokių žiemos sąlygų yra prisitaikę, jie matę žymiai didesnių speigų“, – sako VMT Miško sanitarinės apsaugos skyriaus vedėjas Virgilijus Vasiliauskas.
Didžiausias šios žiemos privalumas – miško paklotę dengiantis sniegas. Pavasarį jis tirps palaipsniui, drėkins dirvožemį, maitins medžių šaknis ir padės išvengti drėgmės trūkumo pavasarį, medžiai taps atsparesni galimoms sausroms. Dalis tirpsmo vandens papildys ir miškams itin svarbius gruntinius vandenis bei upelius.
Kitas teigiamas veiksnys – įšalas. Sušalęs gruntas sutvirtina medžių šaknų sistemą ir neleidžia stipriam vėjui išklibinti medžių, nutraukyti jų šaknų ar išversti kamienų.
Miškininkai taip pat atkreipia dėmesį, kad sniegas šią žiemą ilgai išliko purus ir nepadengtas ledo pluta. Apledėjęs sniegas yra sunkus ir gali laužyti medžių šakas bei viršūnes. Ledo pluta apsunkina gyvūnų judėjimą, o tuomet elniniai žvėrys užsilaiko vienoje vietoje ir intensyviau nugraužia medžių šakeles bei pažeidžia žievę, o medžiai krūmijasi, į stiebus patenka puvinys.
Nors dažnai manoma, jog stipresnis šaltis sumažina žievėgraužio tipografo populiaciją, tai nėra tiesa. Šie kenkėjai yra gerai prisitaikę prie Lietuvos klimato.
Kai geniai pradeda kalenti eglių kamienus ir lupti žievę, tai patikimas ženklas, kad po ja paplitęs žievėgraužis tipografas. Tokias egles miškininkai rekomenduoja nedelsiant kirsti, net jei jos dar nerodo akivaizdžių džiūvimo požymių. Priešingu atveju pavasarį tokie medžiai arba žus nuo kenkėjų, arba vabzdžiams pradėjus skraidyti, sulauks dar vieno jų antplūdžio, kurio neišgyvens.
Taip pat svarbu yra tvarkyti kiekvieną miško pažeidimo židinį – žalius išvirtusius ir nulaužytomis viršūnėmis medžius. Sanitariniams kirtimams reikia išnaudoti palankius šaltojo sezono orus, kol pradėję skraidyti žėvėgraužio tipografo vabalai nesurado eglių vėjovartų ir sniegolaužų, kurios jiems yra geriausia terpė daugintis.
Valstybinės miškų tarnybos inf. ir nuotr.