Kasmet artėjant birželio 14-ąjai Saugų gyventojų Emilijos ir Bronislovo TARVYDŲ atmintyje ir širdyse – sumaištis: vienas po kito grįžta prisiminimai apie tremties Sibire, Tomsko srityje, metus.
Bronislovas ir šiemet nueis prie paminklo tremtiniams Saugose, susitiks su panašaus likimo vietiniais bendraamžiais, pasidalins prisiminimais. Ir nors tuos prisiminimus laikas kasmet vis labiau trina iš atminties, bet lieka bendra mintis: buvo sunku, kamavo tėviškės ilgesys, bet išgyveno.
Į tremtį – už brolio „kaltę“
Miškan išėjęs brolis buvo priežastis, iš pagrindų pakeitusi ir Bronislovo, ir kitų jo šeimos narių gyvenimą. Nors Bronislovui tuomet buvo apie 25-erius ir jau buvo sukūręs savo šeimą, susilaukęs dukrelės, bet nuosprendis „kalti“ buvo uždėtas visai Švėkšnos seniūnijos Jurkaičių kaime gyvenusiai Tarvydų šeimai: jo tėvams, žmonai Emilijai, kuri dar nebuvo spėjusi nė pavardės pasikeisti, ir pusės metukų dukrelei Almutei.
Tiesa, visiškai neįgalus tėvas nebuvo išvežtas – jį perdavė trečiojo brolio šeimai, bet mama ir sesuo taip pat pripažintos kaltomis ir ištremtos.
Jau būdami Sibire jie sužinojo, kad labai greit žuvo ir tas brolis, kurio „kaltę“ teko išpirkti jiems visiems. Bet tai nieko nekeitė – Tomsko šalčiuose praleido 7-erius metus.
Žinoma, buvo labai skaudu palikti visa, kas užgyventa, – žemę, namus, gyvulius ir išvažiuoti į absoliučią nežinią.
Tiesa, laikai ir Lietuvoje tuomet – apie 1951-uosius – buvo labai sunkūs. Bronislovas prisimena, kad ramiai nemiegojo nė vienos nakties: jei į namus neateidavo „miškiniai“, tai užgriūdavo rusai ar jų pakalikai. Ir maitinti visus reikėjo, ir išeinantiems maisto įdėti, ir žodžiu įtikti, nepapiktinti. Antraip galėjo labai blogai baigtis.
Blogai Bronislovui galėjo baigtis ne kartą dar ir todėl, kad jis ne kartą buvo vežamas tardyti. Prisimena namą Švėkšnos miestelio pakraštyje, kurio rūsin sumesdavo visus tardomuosius, iš ten po kelias dienas jie būdavo vežiojami į tardymus. Tardė, anot Bronislovo, tai vietiniai stribai, tai rusai.
„Tik į Tomską nuvežtas pirmą naktį gerai išsimiegojau – visą naktį niekas nežadino. Pabudęs net pasakiau: kaip ramu“, – pasakoja senolis, nuo kurio veido ir prisimenant tremtį nedingsta šypsena.
Cukrumi gelbėjo vaikus
Save ir savo šeimynykščius B.Tarvydas vadina laimės kūdikiais. Anot jo, taip galėjęs pasijusti jau prieš išvežant, mat jo šeimai pasitaikęs tikrai geras „tų rusų“ viršininkas.
Pamatęs, kad Bronislovo tvarte žviegia kelios kiaulaitės, tas svetimtautis nusistebėjęs ir liepęs vieną pasiskersti. „Galėsi į ten mėsos pasiimti“, – pasakęs.
Ilgai raginti Bronislovo nereikėjo – skubiai ėmęsis darbo netrukus jau buvo prisūdęs visą kubilą skerdienos. Kartu dar ir maišą cukraus, ir kitų būtiniausių dalykų į kelionę sugebėjęs pasiimti.
Tiesa, to cukraus gal ir nebūtų jam leidę vežtis, bet paklaustas, ką tame maiše tempiantis, atsakė, kad druską, tad stribai dėl to neprieštaravo.
Saugiškis sako, jog tuo cukrumi, ko gero, ne vieno vaiko gyvybę pakeliui į Sibiro platybes išgelbėjo. Mat sužinoję, kad jis turi tiek šio gardėsio, į jo vagoną suko mažus vaikelius vežęsi tėvai ir vis to cukrelio meldė. Buvo tokių, kurie ir mainyti į lašinius siūlėsi, ir už pinigus parduoti prašė.
„Neėmiau tų pinigų, visiems, kas prašė, po stiklinę įpildavau ir visiems užteko“ – prisimena saugiškis. O moterys, jo po keletą trupinėlių į 
skudurėlius įvyniojusios, savo mažyliams čiulpti duodavo, ar į arbatą, vandens stiklinę įberdavo.
Rusės buvo kaip seserys
Nuvykusius pasitiko 40-ties laipsnių šaltis, bet lietuviai greit suprato, kad jis nepavojingas – sausas. Peršalimo ligomis nesirgo nei patys Tarvydai, nei jų mažylė, nei vėliau pasaulį išvydę dukra Danguolė ir sūnus Vytukas.
Tiesa, Emilija kartą buvo nušalusi kojas, mat mūvėdama kaprono kojines kovą išsiruošė pas dantų gydytoją. Bet išgydė ją pačios tenykštės moterys, neleidusios ieškoti gydytojų. Jos, anot Emilijos, virė jai kažkokius naminius vaistus ir nušalusias vietas atgaivino.
Barake, kuriame Tarvydai turėjo 2 kambarius ir virtuvėlę, irgi nebuvo šalta.
Bronislovą buvo pargriovusi tik maliarija, bet ir jį ant kojų greit pastatė vietiniai.
Abu senoliai ypač šiltais žodžiais mini tenykščius gyventojus. „Rusai patys nieko neturėjo, už darbadienius visiškus grašius jiems mokėdavo, bet su tremtiniais dalijosi paskutiniu duonos kąsniu“, – prisimena E.Tarvydienė.
Jai iš atminties neišblėso ir dienos, kuomet grįždavo namo su naujagimiu. „Rusės ateidavo lankyti bent vieną – paskutinį saldainiuką į lėkštelę įsidėjusios. Jos buvo man kaip seserys“, – sako ji.
Valgiaraštyje – duona ir burokų košė
Pradžioje badauti Tarvydų šeimai neteko, nuvykę jie dar kurį laiką užteko naminio maisto. Vėliau jau buvo blogiau. Gelbėjo Bronislovo mamos iš pašarinių raudonųjų burokų (bet ne mums įprastų raudonųjų burokėlių) verdama košė, kurios Bronislovas su Emilija ir į darbus įsidėdavo. Kiekvieną rytą dar stodavo eilėn prie duonos davinio, tai ir buvo jų visos dienos valgis.
Vos nuvykęs į tremtį Bronislovas buvęs pristatytas prie mokslų – visą ilgą žiemą krimto traktoriaus mechanizmų sandarą, veikimą. O pavasarį jau išvažiavo į laukus. Čia darbą rado ir Emilijai – ją pasodino dirbti noragų prikabinėtoja.
Vėliau moteriai teko su jaučio kinkiniu rinkti iš po sniego laukuose paliktus šiaudus. Emilija prisimena, kad jautis nė už ką nenorėjęs eiti per sniegą, tad jai pačiai tekdavo per pusnis padaryti jam taką, tik tada galėjo jį pavesti.
Vasarą kartu su būriais vietinių moterų atvykėlės – lietuvės, latvės, ukrainietės – pjautuvais pjovė šieną. Saugiškė prisimena, kad užėjus perkūnijai rusės liepdavusios jai melstis, kad jų nenutrenktų. „Tu tikinti esi, tai ir tavo malda į dangų nueis“, – sakydavusios.
Vyrai dirbo su technika, tad jiems, anot Emilijos, buvo lengviau. „Nebuvo tame darbe nei poilsio dienų, nei dekretinių atostogų niekas davė“, – linguoja galva senolė.
Bet net sunkiausiomis akimirkomis Emilija prisipažįsta neverkusi. „O ką tos ašaros padėtų?“ – klausia.
Vėliau Bronislovas ir vairuotojų kursus baigė, gavo leidimą išsikelti į miestą, o ten jau statybose įsidarbino. Šeima prasigyveno – augino kiaulių, turėjo karvutę, ūkis grūdų pakankamai duodavo. Tad dar lengviau tapo.
Visam laikui liko Saugose
Bronislovas sako jautęs gimtinės ilgesį, o Emilija prisipažįsta net nenorėjusi grįžti į Lietuvą. Žinojo, kad ir čia žmonės vargsta. Kad skurdas Lietuvoje – dar didesnis, nei įsivaizdavo. Įsitikino tada, kai jau grįžę gimines aplankė – šie ant stalo tik naminės degtinės ir raugintų kopūstų padėti išgalėjo.
Labiausiai tėvynės ir čia likusio invalido vyro ilgėjosi senutė Bronislovo mama, tad jos noras ir nulėmė, kad 1958-iaisiais šeima gavo leidimą grįžti į Lietuvą. Bet griežtų apribojimų irgi nepagailėta – nurodyta negrįžti į savo namus ir nereikalauti buvusio turto.
Juodu turėjo giminių Švėkšnoje, tad tie įleido į seną namelį. Bet gauti darbo buvo neįmanoma, nes tremtinių neleista registruoti. Šiaip taip Bronislovui pavyko gauti nelegalų darbą kelininkų brigadoje – akmenis vežioti. Vėliau teko sutikti su reikalavimu stoti į kolūkį, nors to labai nenorėjęs – tik taip jo šeima buvo priregistruota gimtinėje, o jis pats gavo darbą.
Atvažiavo tada į Saugas, gavo čia namelį ir liko visam laikui.
Jau gimtinėje pora, Emilijos žodžiais tariant, pirko ir pagranduką Petrą.
Gal prieš 10-metį Bronislovas su giminaičiais gimtajame Jurkaičių kaime (Švėkšnos seniūnija) pastatė paminklinį akmenį vietos partizanams. „Bent toks jiems bus atminimas“, – nutarė vyras.
Senolis rodo šiemet sausio 29-ąją gautą Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos apdovanojimą. Už ilgametį nuoširdų darbą, už rezistencinio pasipriešinimo ir tremties istorijos išsaugojimą ateities kartoms, už jaunosios kartos patriotinį ugdymą jis apdovanotas III laipsnio LPKTS žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“.