„Gyvenime kiekvienas prieiname tokį momentą, kai stabtelime ir užduodame sau egzistencinį klausimą – ar man būtent šito gyvenime reikia? Po tam tikrų išgyvenimų, netekčių supranti, kad gyvenimas per trumpas, ir jei tu savęs dar neatradai, tai nėra ko laukti, reikia imtis pokyčių čia ir dabar“, – sako kraštietė Kristina Rimienė, Šilutėje garsios Jakštų giminės atstovė.
Kristina gali didžiuotis turinti ekonomikos mokslų daktarės laipsnį. Ilgus metus ji dirbo privačiame verslo sektoriuje, vėliau ėmėsi mokslininkės, dėstytojos, tyrėjos veiklos. Taip pat ji – laiminga žmona ir dviejų vaikų mama.
Neseniai moters karjeroje įvyko dar vienas lūžis – ekonomiką ji iškeitė į floristiką, o paskui ėmėsi ir TV laidos vedėjos darbo. K.Rimienę kiekvieną šeštadienį galima pamatyti per TV3 televiziją, kur ji kartu su Renata Mikailionyte veda moterims skirtą laidą „Pasaulis pagal moteris“.
Rytoj – Tarptautinė moters diena. „Šilutės naujienos“ laikosi tradicijos šia proga pristatyti drąsias, stiprias, karjeros pasiekusias ir iššūkių nebijančias moteris. Kristina Rimienė – viena iš jų. Kviečiame paskaityti interviu su ja.
-Kas jus sieja su Šilute? Ar dažnai grįžtate į gimtinę?
– Šilutė – mano tėviškė, gimtinė, dalelė manęs. Ji yra tai, ką aš branginsiu visą gyvenimą. Mano senelis, Šilutės šviesuolis bibliofilas Petras Jakštas ją pamilo pirmasis, mylėjo tėvai, mylėsiu ir aš. Šilutėje – mano draugai, šeima, tad studijų laikais grįždavau čia kas porą savaičių, vėliau, sukūrusi šeimą, – kas keletą mėnesių. Pastaruoju metu čia grįžti pasiseka vis rečiau.
Šiais laikais visi užsiėmę, skuba, bet visi – mobilūs, tad su namiškiais susitikimai vyksta dažniau Kaune nei gimtinėje.
-Papasakokite apie savo kelią po mokyklos baigimo. Kokias studijas pasirinkote? Ar sunku buvo įgyti daktaro laipsnį?
– Kauno technologijos universitete (KTU) apgyniau ekonomikos mokslų daktarės laipsnį, tema „Tiekimo grandinės paslankumo vertinimas“. Tačiau nepamanykite, kad mokslo aukštumų siekiau nuo pat pradžių. Baigusi tame pačiame universitete verslo administravimo studijas ir įgijusi bakalauro bei magistro laipsnius, daug metų dirbau privačiame sektoriuje – informacinių technologijų bei telemetrijos verslo rinkodaros bei rinkotyros srityse.
Tais laikais tokios profesinių žinių gilinimo bei kvalifikacijos kėlimo mokymų pasiūlos, kokia yra šiuo metu, nebuvo, tad apsisprendžiau stoti į doktorantūrą – į universitetą grįžau pasisemti naujų darbo metodų bei idėjų. Klydau tikėdamasi čia rasti gerosios praktikos pavyzdžių, kurių tuomet mane dominusioje specifinėje srityje ir taip buvo ribotai, bet atradau save kaip mokslininkę, dėstytoją, tyrėją.
Tie, kas turi daktaro laipsnį, supranta, kokį sudėtingą kelią tenka nueiti, kad jį užsitarnautum. Kainavo daug pastangų ir bemiegių naktų, juolab kad tuo pačiu laiku dirbau ir versle, ir universitete, rašiau disertaciją, publikavau mokslinius straipsnius, kūrėme šeimą, nuosavą verslą, susilaukiau vaikučių. Viską derinti buvo be galo sudėtinga ir fiziškai, ir psichologiškai, tad šeimos supratimas ir palaikymas buvo ypač svarbus! Ir aš tai padariau! Daktaro diplomas – mano rankoje, o didžiulis patirčių bagažas – širdyje.
Paradoksalu, bet po KTU restruktūrizacijos, kai buvo apjungti keletas struktūrinių vienetų bei tarpusavyje integruotos kelios studijų programos, jau būdama daktarė sugrįžau darbuotis būtent į savo studijų aplinką – šiuo metu tai Ekonomikos ir verslo fakultetas. Vėliau, pakeitusi savo gyvenimo tikslus, su juo dar kartą atsisveikinau.
-Ekonomiką iškeitėte į floristiką, vėliau – ir į laidų vedėjos darbą. Kas lėmė tokius pokyčius?
– Tiesiog tai gyvenimo vertybių ir tikslų persvarstymas. Gyvenime, manau, kiekvienas prieiname tokį momentą, kai stabtelime ir užduodame sau egzistencinį klausimą – ar man būtent šito gyvenime reikia? Po tam tikrų išgyvenimų, netekčių supranti, kad gyvenimas per trumpas, ir jei tu savęs dar neatradai, tai nėra ko laukti, reikia imtis pokyčių čia ir dabar.
Anksčiau gyvenau inertiškai, sprendimus priimti būdavo sudėtinga, dažnai lydėdavo klausimas: o kas, jei nepasiseks?
Dabar viskas kitaip. Visą gyvenimą patiko kurti, turėjau grožio, stiliaus, spalvų pojūtį. Pradžioje tai buvo tapyba, interjerai, vėliau kilo mintis kūrybines idėjas panaudoti dekoruojant šventes, vykstančias pokyliams nuomojamame nuosavame Akmenių dvare. Pradėjau mokytis, gilinti žinias, tobulinti įgūdžius ir galiausiai nuo nedrąsių pabandymų verslo bei universiteto darbų šešėlyje perėjau prie visaverčio dekoravimo ir floristikos dizaino.
Laida „Pasaulis pagal moteris“ – dar vienas savęs atradimas. Į ekraną niekada nesiveržiau, pradžioje buvo daug neužtikrintumo, baimių, o dabar atrodo, kad nieko kito gyvenime ir nedariau.
– Ar grožio kūrimas ir mokslinė veikla gali būti suderinami? O gal tai sėkmingai ir suderinate?
– Tai suderinami dalykai. Grožio kūrimas mane lydėjo visuomet – prigimtis tokia. Tiesiog, atsisakius kitų veiklų, gali kūrybai atsiduoti labiau, rasti daugiau laiko šeimai ir sau.
– Kokios patirties įgijote dirbdama televizijoje?
– Mūsų laida įdomi ne tik žiūrovams, bet ir man pačiai – ji kupina naujų patirčių ir atradimų. Galbūt todėl viskas taip lengva.
Visuomet įdomi ir tema, ir pašnekovė, visuomet atrandi ką nors nauja, o kažką – suprantama ir artima. Tenka aplankyti įvairias vietas, pažinti įvairias asmenybes, suvokti, kad gyvenimo smulkmenos kartais yra reikšmingos, o banalių vertybių ir madų vaikymasis – tik šiuolaikinis brukalas. Patirtis nebijoti žmonių, patirtis bendrauti, patirtis atrasti save. Tai labai svarbus ir džiugus etapas mano gyvenime.
– Didžiausias praėjusių metų arba viso gyvenimo atradimas, laimėjimas?
– Būtent laidos „Pasaulis pagal moteris“ vedėjos vaidmuo! Netikėjau, kad galiu, neturėjau net tokių minčių! Tai buvo nemenkas iššūkis, bet kai suvokiau, kad tai vyksta iš tikrųjų ir nebėra kur trauktis, pasinėriau į tai visa galva ir turiu iš to didžiulę patirtį beidžiaugsmą.
– Kas Jums gyvenime teikia didžiausią laimę?
– Šeima! Be abejo – vaikai! Visko būna – ir pavargsti, ir neturi laiko, ir pabari juos, bet tai, kad juos turiu, – didžiausia gyvenimo dovana ir laimė.
Dar viena laimė – matyti nuostabą ir džiaugsmą nuotakos akyse, kai ji pamato mano kurtą savo puokštę ar visą šventės dekorą. Laimė, kai esu patenkinta savo darbo rezultatu (nors ir pavargusi).
Laimė keliauti, ragauti skanų maistą, pažinti naujus žmones. Laimė smulkmenose.
– Kokias vertybes norėtumėte perduoti savo vaikams?
– Šeima ir yra vertybė. Labiausiai noriu, kad tarp jų niekada nenutrūktų ryšys. Pagarba savo artimam. Sąžiningumas. Nekenkimas kitam, nors ir tave įskaudinusiam žmogui. Negalima savo autoriteto statyti lipant per kitų galvas – tik mūsų darbai ir gebėjimai rodo, kas mes esame, o ne kokiomis gražiomis frazėmis ir kaip garsiai apie tai rėkiame. O to savo gyvenime aš mačiau daug. Tiesiog noriu, kad jie būtų laimingi ir sąžiningi žmonės.
– Kokia mėgstamiausia jūsų gėlė?
– Kalija. Tai mano atradimas! Nežinojau, kokių atspalvių ir kokio dydžio žiedų jų gali būti. O pagalvojus, ką iš jų galima padaryti ir kaip sukomponuoti, net galva svaigsta!
– Kiek ilgai laikėtės iššūkio kiekvieną dieną sukurti po puokštę? O gal tebesilaikote?
– Tai truko lygiai metus – 2016-uosius, 365 dienas. Gėlių iššūkį įvykdyti, kaip ir disertaciją parašyti, lengva nebuvo, bet tikslo siekdama esu užsispyrusi, tad ir šįkart aš nugalėjau. Dabar puokščių kasdien vien dėl iššūkio nekuriu, tačiau gyvenimas skuba pirmyn, tad, manau, ateityje manęs jų laukia dar ne vienas.
– Ar dažnai metate sau iššūkius?
– Ko gero, ne, bet jei metu – jie rimti. Slidinėjimas buvo dar vienas iššūkis, mestas sau! Pirmą kartą man nesisekė nei parkritus atsistoti, nei valdyti slides ar baimę, tad leidžiantis nuo kalno tikėjausi tik stebuklingos pagalbos. Vis dėlto suvokus, kad kalnas labai aukštas ir kitaip nebus, susiėmiau, nusileidau pati ir net nepraradau entuziazmo mokytis toliau. O dabar jau slidinėju 7 metus ir tai darau su dideliu malonumu!