Prasčiausia situacija – prie dirbamų laukų
Paviršinių vandens telkinių būklę dažniausiai prastinančius teršalus galima skirstyti į biogenines (maistines, biologinės kilmės) medžiagas bei toksiškus, neretai žmogaus susintetintus ar su įvairia žmogaus veikla susijusius junginius. Pirmajai grupei priklauso natūralūs organiniai junginiai – organizmų veiklos ar jų irimo likučiai bei neorganinės augalų ir dumblių maistinės medžiagos, daugiausia azoto ir fosforo jonai – amonis, nitratai, fosfatai. Antroji grupė plati, apimanti didelę įvairovę patvariųjų organinių teršalų (naftos likučių, pesticidų, dioksinų, policiklinių aromatinių angliavandenilių ir kt.) bei visą eilę sunkiųjų metalų.
Lietuvos vandens telkinių ekologinė situacija gana įvairi ir daugiausia priklauso nuo žemėnaudos pobūdžio. Miškingų regionų – Aukštaitijos, Dzūkijos, Žemaitijos, upėms ir ežerams būdinga gera bei labai gera būklė. Žymiai prastesnė situacija Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje – derlingi Vidurio Lietuvos bei Mūšos-Nemunėlio žemumų dirvožemiai lemia intensyvią žemdirbystę šiuose regionuose. Žemės ūkyje naudojamos trąšos nesunkiai išsiplauna, ypač liūčių bei pavasarinio polaidžio metu. Neorganiniai azoto junginiai prastai adsorbuojasi ant dirvožemio bei molio dalelių, tad greitai patenka į upes bei upelius, kurių tinklas šiose vietovėse gana tankus.
Tačiau vertinant ilgalaikes tendencijas, galime džiaugtis ir tam tikrais aspektais gerėjančia upių ekologine būkle – daugelyje upių mažėja maistinių medžiagų, pvz. amonio, koncentracija. Tai lemia tankėjantis buitinių nuotekų valymo įrenginių tinklas, gerėjanti jų išvalymo kokybė. Lietuvos upių užterštumas sunkiaisiais metalais taip pat kasmet mažėja. Padidėjusios sunkiųjų metalų (dažniausiai nikelio, švino, vario, chromo) koncentracijos vis dar aptinkamos Nemune žemiau Vilniaus ir žemupyje, Neryje žemiau Kauno, Lietuvos pajūrio upių žemupiuose.
Teršia buitinėmis nuotekomis
Deja, mažųjų upelių, tekančių per miesto teritorijas ar žemės ūkio laukus, būklė labai prasta. Tyrimai rodo smarkiai padidėjusią taršą kai kuriais sunkiaisiais metalais bei maistinėmis medžiagomis Kauno miesto upelių, į kuriuos patenka lietaus nuotekos (Vėžpievyje, Girstupyje, Sėmenoje), dugno nuosėdose. Dauguma nedidelių Kauno upelių teka per gyvenamuosius rajonus, parkus, miesto žaliąsias erdves ar saugomas teritorijas (Veršvas bei Marvelė). Regioninis aplinkos apsaugos departamentas reguliariai sulaukia susirūpinusių vandens užterštumu gyventojų skundų.
Deja, ES Vandens direktyvoje numatytas monitoringas, taigi ir geros būklės sekimas bei palaikymas, privalomas tik vidutinio dydžio ir didelėms upėms. Tuo tarpu mažesni upeliai paliekami savivaldybių priežiūrai, jiems netaikomas direktyvos reikalavimas užtikrinti gerą ekologinę būklę. Europos mokslininkai tai laiko spraga vandens išteklių valdyme, nes nemaža dalis didžiosiomis upėmis plukdomų teršalų atnešama būtent iš baseino aukštupiuose esančių upelių.
Kas labiausiai kaltas dėl itin prastos miesto aplinkoje esančių upelių būklės? Buitinės bei dalis paviršinių nuotekų išvalomi kelių pakopų valymo įrenginiuose Kauno nuotekų valykloje. AB „Kauno vandenys“ teigimu, tarptautinių projektų metų įrenginiai modernizuojami siekiant pagerinti išvalymo efektyvumą, optimizuoti energijos sąnaudas. Tačiau Kaune ir rajone vis dar yra tūkstančiai namų ūkių, neprisijungusių prie nuotekų valymo sistemos. Neretai nustatomi atvejai, kuomet gyventojai savarankiškai tvarkomas buitines nuotekas nuveda į paviršinių nuotekų surinkimo tinklus, kuriais teršalai keliauja į Kauno miesto upes ir upelius.
Taigi, džiaugiantis vandens telkinių teikiama nauda ir malonumais, rūpinantis jų būkle ir vandens kokybe, nevalia pamiršti ir asmeninės atsakomybės. Tik sąmoningų, aplinkos problemas išmanančių bei aplinkos kokybe suinteresuotų gyventojų dėka įmanoma pasiekti, kad vandens telkiniai būtų sveiki ir teiktų naudą.