Dvylika besišypsančių pačių mieliausių veidų, ratu sudėliotų laikrodžio ciferblate, 12 vaikų mamai usėniškei Nijolei Juščienei primena nenumaldomai bėgantį laiką. Tačiau jis dosnus, nes vasaromis ar per didžiuosius šeimos suėjimus Juščių kieme įsikuria tikras palapinių miestelis – čia su savo šeimomis apsigyvena paviešėti sugrįžę 8 sūnūs ir 4 dukterys.
Gimtųjų namų dar nepaliko du mažiausieji, kurie lanko mokyklas ir jau yra pagalbininkai tėvams ūkyje.
Nijolė džiaugiasi ne tik vaikais, o ir anūkėliais, kurių šiandien jau turi 15. Jauniausiajai iš jų – vos keturi mėnesiai.
Paklausta apie tokią gausią šeimą, Nijolė šypsosi ir jokio vargo, kai reikėjo auginti vaikus, neatmena. „Kai visi suvažiuoja, širdis džiaugiasi, o kai reikia išleisti – sopa“, – sako ji.
Buvo mama savo broliams
Pati kilusi iš penkių vaikų šeimos Nijolė sako, kad niekada negalvojo turėti tokią gausią šeimyną. Tačiau likimas sudėliojo savaip. 
Būdama jauna, vos sukūrusi šeimą ir dar neturėdama nė vieno vaikelio, su vyru Zigmu priglaudė du mažuosius savo broliukus. Vienam iš jų buvo vos treji, kai mamytė iškeliavo Anapilin. Vadinasi, iš viso Juščiai užaugino ne 12, o net 14 vaikų.
„Broliai taip ir užaugo, vadindami mus tėvais“, – sako pašnekovė.
Vėliau vienas po kito pabiro ir savi vaikai. Su kiekvienu iš jų į namus atėjo vis naujas džiaugsmas.
Kai pirmajam sūnui Tomui buvo vos metai ir mėnuo, į pasaulį pasibeldė dukrytė. Po kurio laiko – ir trečiasis vaikelis. Tuomet tėvams jau atrodė, kad vaikų užteks ir daugiau jų neturės.
„Atsimenu, kaip anytai sakiau, kad daugiau vaikų neturėsim“, – prisiminimais dalijasi Nijolė. Net į namus užklydusi čigonė tąkart patvirtino „planus“, jog šeimoje augs tik trys atžalos.
Tada jaunoji mama net neįtarė, kad gandrai dar atneš visą devynetą.
Negalvojo apie sunkumus
Nijolė sako, jog nebuvo kada svarstyti ir dejuoti, ar sunku. Jauna mama ne tik visu būriu atžalų spėdavo pasirūpinti, bet ir dirbo ūkyje fermos vedėja. Teko anksti keltis, vėlai gultis, skalbinius rankomis trinti net iki pirmos valandos nakties ir penktą valandą ryto jau būti darbe.
Tuomet Juščiai gyveno ne Usėnuose, bet 4 kilometrai iki jų, vienkiemyje. Mažuosius reikėjo rytais suspėti pakelti, suruošti ir nuvežti į Usėnuose veikusį vaikų darželį. Tada ir automobilio šeima dar neturėjo. Nijolė atsimena, kaip, įsisodinusi vaikučius į arklio tempiamą vežimą ar roges, dardėdavo per laukus. Kartais mažuosius nuveždavo ir traktoriumi.
„Sunku suprasti, kai šiuolaikinės mamos dejuoja, kad joms sunku, kad pavargusios. Kai mes auginome vaikus, nebuvo nei sauskelnių, nei automatinių skalbyklių. O ir maistą reikėjo gaminti gausiai šeimynai“, – pasakoja pašnekovė, kuri ir šiandien namuose dar saugo didžiuosius puodus. Beje, kol kas ji dar taip ir neatprato gaminti didelius maisto kiekius.
Anot Nijolės, didžiausias pagalbininkas auginant vaikus buvo vyras Zigmas, kuris visad ją pavaduodavo. O juk teko mamai ne vieną mėnesį su sergančiu vaikeliu praleisti ligoninėje, tai vyras ir rėmė visus keturis namų kampus.
Auklėti padėjo darbas
Augindama vaikus Nijolė ne tik ūkyje suspėdavo darbuotis, bet ir namuose išlaikyti ūkį. Gausiai šeimynai kasdien reikėjo turėti ir ant stalo ką padėti, tad šeima visad laikė daug gyvulių, augino daržoves.
„Vaikai visada buvo šalia, ar į daržą, ar prie gyvulių – visur su jais eidavau“, – pasakojo Nijolė prisimindama, kad nuo mažų dienų vaikai linko prie darbo. O paaugę jau ir patys prasimanydavo sau duonos, užsidirbdavo pas vietos ūkininkus.
„Ne taip seniai užsuko į kiemą viena ūkininkė ir sako, kad jai reikia pagalbos. O aš jai ir sakau, kad jos jau neturiu“, – šypsodamasi pasakojo Nijolė, prisimindama, kad jų vaikai ne vienam Usėnų seniūnijos ūkininkui padėjo nudirbti darbus. Tačiau laikas taip greit prabėgo, kad ne tik mama, bet ir kaimo žmonės nepajuto, jog didžiųjų pagalbininkų jau kaime nebėra: visi užaugo ir kaip paukščiai, pakėlę sparnus, išplasnojo kurti savų šeimų.
Visuomenė šnairavo
Kaip kaimynai vertino 12 vaikų auginančią šeimą? Mama atviravo, kad kartais sulaukdavo įvairių žvilgsnių. Vieni nepatikėdavo, jog Nijolė augina tiek vaikų, kiti iš pradžių palaikydavo asocialiais.
Juščių kaimynystėje gyvenantis Usėnų seniūnas Algirdas Rauktys pripažino, jog visuomenėje priimta, kad daug vaikų susilaukia tik išgerti mėgstančios šeimos. Juščiai, anot seniūno, buvo pavyzdinė išimtis.
„Darbštūs žmonės, mokantys savimi pasirūpinti. Jie niekad negavo jokių pašalpų, nes buvo dora, negerianti šeima. Tačiau dėl to turėjo suktis, kaip išmanė. Atsimenu, kai kiekvieną mėnesį kieme pakvipdavo skerdiena – tokiai gausiai šeimynai visada užsiaugindavo savo gyvulių. Nijolė ir Zigmas verčiasi šauniai, visad dirbo ir užsidirbo, o vaikus užaugino dorus“, – sakė A.Raukys.
Anot Nijolės, dar vienas svarbus dalykas, kuris padėjo užauginti dorus vaikus, yra tarpusavio bendravimas. Ji ir šiandien dažnai bendrauja su po pasaulį išsibarsčiusiomis atžalomis: dukros prašo patarimų apie maisto gaminimą, sūnūs – kitais klausimais.
„Visad kalbamės, tariamės. Jei atsitinka kam nors nelaimė, užpuola ligos ar prireikia kokios pagalbos, skambinam vieni kitiems, kartu išgyvenam ir dalijamės rūpesčiais“, – sako usėniškė.
Didžiausias jos džiaugsmas – sugrįžtantys į namus vaikai. Jie net ir planuotas poilsines keliones atideda, kad sugrįžtų į Lietuvą.
Pagarba šeimos židinio kurstytojai
Šiandien apie mamos Nijolės ir tėčio Zigmo darniai vykdytą šeimos misiją liudija įvairios padėkos. Prieš kelerius metus Nijolę sveikino ir tuometinis LR Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas, kuris lankėsi Usėnuose ir padovanojo kompiuterį. Ne kartą Juščiai ir per Usėnų kaimo bendruomenės susiėjimus buvo apdovanoti už savo darbštumą.
Dažniausiai Juščių kiemas nuo gausybės balsų suklega vasarą ir per didžiąsias šventes: Velykas, Kalėdas. Tačiau ypatinga ir Motinos diena – pirmasis gegužės sekmadienis. Nijolė šypsodamasi prisipažįsta, kad tą dieną jos namai paskęsta gėlėse.
„Sulaukiu ir puokščių, ir gėlių vazonėliuose, ir medelių. Kartais net nežinau, nuo kurio vaiko kurios gėlės“, – atvirauja pašnekovė, pridurdama, jog labai myli gėles. Jos – kaip besišypsantys vaikų veidai, kurie motinos širdį visad nuramina, paguodžia ir suteikia gyvenimui pilnatvę.