Utėlėtumas – dar prieš kelis dešimtmečius buvusi itin aktuali gyvenimo tema, pastaraisiais metais beveik užmiršta. Bet, pasak specialistų, niekur nedingusi.
Šįkart skausmingai ji iškilo Vilkyčiuose, kur vieno mažylio plaukus patikrinusi vaikų darželio grupės auklėtoja tikina radusi glindą. Dūmų be ugnies, kaip žinia nebūna, tad ir glindos be utėlės vargu ar atsirasti galėjo. Vienok vaiko artimieji tikina, kad jokios tolesnės patikros to judančio gyvio pėdsakų neparodė, o jie liko įskaudinti nepagarbaus auklėtojos elgesio ir jos žodžių „dabar mes visi čia aputėlėsim“…
Situacija paskatino plačiau pažvelgti į problemą: yra ji, ar gal jau nebe, kas ir kaip turėtų atlikti tuos tikrinimus, kad tai būtų etiška ir nepaliktų skausmingų prisiminimų nei vaikui, nei jo artimiesiems; ar galima tikrinti tik vieną vaiką iš kolektyvo, o kitų nereikia; pagaliau – ar vaikų įstaigų specialistai yra pakankamai kompetetingi atlikti tokias patikras?..
Tikrinimas paliko nuoskaudas
Vilkytiškių šeima pasakoja jog pasiimti anūką iš darželio jo tėvai buvo paprašyti ketvirtadienį, ir auklėtoja nurodė jo nebeatvesti be pirmadienio. Priežastis – vaiko plaukuose pastebėta glinda. Faktas žinoma, nemalonus, juolab, kad pasak artimųjų, tai jau antras kartas, kuomet auklėtoja neva randa tą kraujasiurbio vabzdžio kiaušinėlį, o jiems jo pamatyti taip ir nepavyksta.
Artimųjų žodžiais tariant, „knaisiojimasis po vaiko plaukus“ buvo pakartotas, kai to dar kartą paprašė jie patys. Tik šįkart, anot jų, tai darė jau keturiese: močiutė ir trys darželio darbuotojos. Nei jos, nei vėliau apylinkės gydytoja jokių gyvių vaiko plaukuose neaptiko. Medikė dar ir verdiktą ištarė: auklėtojos neturėjo teisės išsiųsti vaiką namo. Tačiau gydytojos išvada irgi neįtikino darželio darbuotojų.
Ar turi teisę visi, kam šauna į galvą, knaisiotis po vaiko galvą, atskirti jį nuo kitų vaikų, nors tam nėra pagrindo? Ar tai nėra psichologinis smurtas? Vaikas juk irgi viską jaučia ir supranta? Kas galėtų apmokyti darbuotojas atskirti pleiskaną nuo glindos? Kodėl nuodugniai buvo tikrinamas tik vienas vaikas, o visi kiti – ne?.. Tokius klausimus keliantys artimieji juos išsakė ir Švietimo skyriuje, ir Savivaldybės vaiko teisių apsaugos bei visuomenės sveikatos saugos specialistams.
Yra nustatyta tikrinimų tvarka
Ugdymo įstaigas lankančių vaikų galvas dėl pedikuliozės tikrina tų įstaigų sveikatos priežiūros specialistės, kurios yra Visuomenės sveikatos biuro darbuotojos. Šio biuro direktorė Kristina Surplė pasakoja, jog pradėjusi aiškintis situaciją išgirdo, kad grupės auklėtojos tikino ne kartą mačiusios, kaip minimas mažylis kasosi galvytę. Todėl ir buvo patikrinta, ar jis neturi utėlių.
Tokios vaikų apžiūros, pasak K. Surplės, turi vykti pagal Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) patvirtintas rekomendacijas. O jose yra tokie nurodymai: vaikai turi būti tikrinami po atostogų ar kilus įtarimui dėl pedikuliozės; turi būti tikrinama visa grupė ar klasė, tačiau kiekvienas vaikas individualiai, po vieną įsivedant į kabinetą. Net ir nustačius, kad vaikas turi utėlių, jo negalima išsiųsti namo, kad į jį nebūtų atkreiptas kitų vaikų dėmesys. Tėvams turėtų būti išsiųstas laiškas apie situaciją, tačiau vaiko negalima izoliuoti iš grupės ilgesniam laikui – jis jau kitą dieną gali ateiti į ugdymo įstaigą.
Po savaitės tikrinimas turėtų būti pakartotas laikantis tokio paties diskretiškumo. Tiesa, visos įstaigos yra pasitvirtinusios savo tvarkas, kaip turi būti atliekami tokie tikrinimai, tačiau bendrosios nuostatos išlieka panašios.
Savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriui daug metų vadovaujanti Indra Pranaitienė irgi sako, jog tai – itin jautri problema. Ir jeigu jos aiškinimasis atliekamas nepakankamai etiškai, jei ją besiaiškinantiems specialistams pritrūksta takto, tai gali palikti nuoskaudas vaiko artimųjų širdyse. Ypač subtiliai informuoti šeimą reikėtų kaimo vietovėse, kur visi vienas kitą pažįsta ir kalbos sklinda greičiau nei mieste.
Ar šioje situacijoje viskas buvo padaryta tinkamai? Pasak I. Pranaitienės, kyla kai kurių klausimų, todėl skyrius taip pat pateikė paklausimus ugdymo įstaigos vadovei. Bet atsakymų kol kas negauta, todėl ir komentuoti konkretų atvejį per anksti.
Ar šiuo atveju viskas buvo atlikta laikantis nustatytų reikalavimų, aiškinsis ir Švietimo skyrius, tai patvirtino jo vedėja Dainora Butvydienė.
Bėda niekur nedingo
K. Surplė taip pat pritaria, jog tvarkingoms, vaikais besirūpinančioms šeimoms panašios situacijos yra labai nemalonios, netgi skausmingos.
„Pedikuliozė niekur nedingo. Tai bėda, kurios statistikos nėra, nes oficialiai tų atvejų neregistruojame“, – sako Visuomenės sveikatos biuro direktorė. Tačiau šiokią tokią apskaitą specialistės veda vien tam, kad pačios sau bent apytikriai žinotų situaciją. Iš tos apskaitos aiškėja, jog kas mėnesį visose rajono ugdymo įstaigose yra nustatoma vidutiniškai po 5 pedikuliozės atvejus. Dažniausiai tai būna 7 – 9 metų mergaitės, dauguma – gyvenančių kaimo vietovėse. Štai spalį buvo užfiksuoti net 9 pedikuliozės atvejai.
Priemonių nuo utėlių daugiausiai perkama liepą
Kad bėda niekur nedingo, patvirtina ir „Eurovaistinių“ tinklo komunikacijos vadovė Laura Bielskė. Pasak L. Bielskės, priemonių utėlėms šalinti kiekvieną mėnesį įsigyjama labai skirtingai. Bendra tai, kad šaltuoju metu šių priemonių lietuvaičiams prireikia dvigubai dažniau, nei pavasarį ir vasarą. O gausiausiai priemonės nuo pedikuliozės perkamos rugpjūčio mėnesį. Vaistininkai šią tendenciją sieja su pasibaigusiomis vasaros atostogomis ir pasiruošimu į mokslo įstaigas.
Daugiausiai šiuos gyvius naikinančių priemonių perka Kauno, Utenos, Panevėžio ir Klaipėdos gyventojai. Šilutėje, pasak vaistinių atstovės, šios priemonės nėra labai populiarios, išskyrus tik liepą, kuomet stebimas trigubai didesnis pirkimas.