Uždaryta mokykla – pirmasis žingsnis iš Lietuvos

naujakuriu svente IMG 1766-6Viena iš gyvenimiškų taisyklių skelbia, kad visi dideli dalykai dažniausiai prasideda nuo  smulkmenos. Deja, ši taisyklė ne visada taikoma kalbant apie gėrį. Mažytės bėdos neretai išauga iki labai didžiulių problemų. Visa tai galima pritaikyti ir visuomenės gyvenimui.

Viena iš didžiausių XXI amžiaus Lietuvos rykščių – katastrofišką mastą įgijusi emigracija. Net oficialios statistikos skaičiai kalba apie šimtus tūkstančių emigrantų.

Mažai kas ginčijasi, kad pagrindinė šio reiškinio priežastis – negerėjanti ekonominė situacija šalyje, neleidžianti ženkliai daliai Lietuvos gyventojų pasiekti normalų pragyvenimo lygį ir išmaitinti savo šeimas.

Vos puse lūpų kalbama apie kitas priežastis, verčiančias mūsų tautiečius ieškoti laimės svetur. Tarp jų minimas darbdavių netinkamas elgesys su darbuotojais, vis didėjantis nepasitenkinimas valdžia ar menkos galimybės jaunimui realizuoti savo potencialą.

Tačiau niekur neteko skaityti, kad tarp emigracijos priežasčių būtų įvardijamas pastaraisiais metais masiniu reiškiniu tapęs mokyklų, ypač provincijoje, uždarinėjimas.

Sociologai, manau, rastų argumentų paneigti šį teiginį, tačiau pažvelgus giliau į mokyklų naikinimo vajaus pasekmes, neabejotinai aptiktume sąsajų su vis didėjančia emigracija.  Dar sovietmečiu gimęs posakis apie mokyklą – antrus namus – dabar tapo dar labiau aktualus. Šiandien mokykloje vaikai yra ne vien ugdomi, bet daugelis mokinių, ypač iš socialinės rizikos šeimų, tik čia gauna visavertį maitinimą, ne vienas vaikas iš mokytojų patiria rūpestį ar net meilę, kurios jiems labai trūksta šeimose.

Deja, per paskutinį dešimtmetį, karštligiškai vykdant reformas ir taupant lėšas, uždaryta daugiau nei tūkstantis švietimo įstaigų, o jas lankyti turėję vaikai priversti iki artimiausios mokyklos sukarti keliolika, kartais ir keliasdešimt kilometrų.

Kaime ar miestelyje uždarius mokyklą, tampa nesvarbu, ar veža mokinius valdžios išliaupsinti geltonieji autobusiukai, ar tiesiog vaikai kulniuoja pėsčiomis. Svarbu lieka tik viena – valdžios sprendimu, šalia namų esanti mokykla, galėjusi tapti antraisiais namais, buvo uždaryta. Tokiu būdu mažasis pilietis bene pirmą kartą pajunta, jog iš jo atimama tai, be ko visavertis žmogaus vystymasis tampa neįmanomas – atimama tai, ką galima pavadinti dalele Tėvynės.

Mokyklų uždarymo šalininkai pultų prieštarauti: pusvalandžiu ar kiek daugiau pailgėjęs kelias iki mokyklos yra smulkmena ir tiesiogiai tikrai nesukuria prielaidų emigracijai. Jie bus savotiškai teisūs, tik užmiršę nepaneigiamą gyvenimišką taisyklę, – didelės problemos gimsta iš mažų problemėlių.

Apie tai turėtų pagalvoti ir Šilutės savivaldybės tarybos nariai, kuriems vos tik prasidėjus 2012 metams teks priimti sunkų sprendimą dėl savivaldybės mokyklų tinklo pertvarkos plano, kuriame, beveik neabejoju, išvysime ir sumanymų uždaryti vieną ar kelias kaimo mokyklėles.

Ypač atsakingai prieš priimdami sprendimus turėtų galvoti tie, kurie priešrinkiminėse programose žadėjo imtis priemonių, kad sustabdytų savivaldybės gyventojų emigraciją.