Inesos Kurklietytės trumpametražis dokumentinis filmas „Gegučių vaikai“ papildė savo laurų kraitį. Iš dviejų Europos kino festivalių grįžo su apdovanojimais.
Filmas „Gegučių vaikai“ pasakoja apie šeimyną, kurioje globą ir šilumą rado tėvų palikti vaikai. Atokiame vienkiemyje prie Šilutės gyvena dvylika paliktų vaikų. Mamą jiems atstoja Ona, pati užaugusi našlaite. Ona veža savo globotinius į pasimatymus pas tikrąsias mamas, kad vaikai žinotų ir pažintų savo šaknis. Trys spalvingi susitikimai po kelių metų nesimatymo. Ar gegutės pažįsta savuosius vaikus?
Prieš keletą metų šios šeimynos istoriją buvo aprašiusi Aldona TUSKENYTĖ. Ji pasakoja kaip Šilutės rajone, Žemaičių Naumiesčio seniūnijoje esančiame Grygališkės kaime Onos ir Stanislovo Jogų namų durys, tikėtina, niekada neužsiveria. Pirmyn ir atgal pro jas nuolat zuja vaikai: didesni ir mažesni, broliai ir sesės, padūkę ar susikrimtę.
Namus šildo meilė ir darbai
„Visi jie – mano vaikai”, – sako globėja Ona Jogienė. Šiuo metu ji kartu su vyru Stanislovu augina trylika vaikų, nuo kurių nusigręžė juos pagimdę tėvai. Ir nė vienam jų nepristinga meilės.
Vaikų gyvenimas: rūpesčiai, išdaigos, pyktis, džiaugsmas ar ligos,- viskas vyksta čia pat, prieš pat globėjų akis.
„Tai mano vaikai, – šypsosi O. Jogienė, ir netrunka pagirti. – O jau gerumas jų širdies! Saldainio nesuvalgo, vieni su kitais nepasidaliję“.
Rūpesčiai nesibaigia
Vargu ar kada nors išauš diena, kai rūpestis vaikais Jogų šeimynoje atsitrauks į šalį. Nes tai – jų gyvenimo dalis. Šie du žmonės – Ona ir Stanislovas, rūpinasi ne tik tais globotiniais, kurie šalia, bet ir tais, kurie senokai pakėlė sparnus ir bando gyventi savarankiškai.
„Išvažiuoja, žiūrėk, kuris į užsienį savo gyvenimo kurti. Ir man jau neramu ant širdies. Jau nemiga naktimis neatstoja. Tol, kol nepasiekia žinia, kad globotiniam – viskas gerai: kad jam ir darbą surasti pavyko, ir jau turi kur gyventi“, – kalba O. Jogienė.
Ar savi, ar globotiniai – visi, anot jos, yra vaikai visam gyvenimui. Nė vieno iš jų, palikusių namus, neįmanoma ištrinti iš atminties. Ir dėl kiekvieno iš jų atsiveja didesni ar mažesni rūpesčiai.
Patirties nepristigo
Onos ir Stanislovo Jogų šeimynai oficialus pavadinimas – „Vaikiškos svajonės“ – buvo suteiktas 2011 m. Nors šie žmonės svetimus vaikus globojo daugybę metų, nuo specialių, globėjams skirtų kursų jiedu, steigdami šeimyną, nenusisuko. Kone pusmetį abu sutuoktiniai sėmėsi ir psichologijos, ir pedagogikos, ir kitokių globėjams svarbių žinių.
Tuo metu, kai 2000-aisiais į namus parsivedė pirmuosius globotinius – mergaitę ir du jos broliukus, Ona ir Stanislovas Jogos jau buvo užauginę penkis savo vaikus.
Sulipdę bendrą gyvenimą, iš pirmų santuokų jiedu draugėn suvedė tris jau suaugusius Onutės vaikus ir du – Stanislovo. O vėliau, 2006-aisiais, jiedu susilaukė bendro sūnaus.
Tad jų namai jau daugybę metų yra atviri biologinių tėvų netekusiems vaikams. Jie ilgesniam ar trumpesniam laikui prieglobstį suranda po Jogų pastoge.
„Taip jau nutikdavo, kad vaikai tarsi patys susirasdavo mus. Ir pasilikdavo“, – šypsosi Onutė.
Pirmieji globotiniai buvo trys kaimynų vaikai. Jie pas Jogus apsigyveno tarsi nejučia, palikę savo namus, kuriuose netrūko nei degtinės, nei barnių, nei bado.
„Tie vaikai ir taip dienų dienas leido pas mus. O kai jų gimdytojams buvo atimtos tėvystės teisės, vaikams nebuvo kur dėtis. Vieną iš jų, mergaitę, paėmė auginti kiti globėjai. O kitus, tarpusavy pasitarę, priėmėme į savo šeimą“, – pasakojo O. Jogienė.
Vietos užtenka visiems
Metams keičiant vieniems kitus, keitėsi ir globojami vaikai. Suaugusių globotinių vietą užimdavo kiti, kartais – visai mažyliai.
„2011 metais, steigiant šeimyną ir tvarkant dokumentus, tekdavo užsukti ir į Šilutės vaiko teisių apsaugos tarnybą. Vienądien joje ir nugirdau darbuotojas pusbalsiu svarstant, ką daryti su dviem mažom sesutėm, kurias paliko motina. Viena jų buvo gimusi 2009-aisiais, kita buvo vos kelių mėnesių“, – pasakojo O. Jogienė.
Tų mergaičių mama paliko ne tik jas, bet ir keturis vyresnius vaikus. Pastaruosius į savo šeimą sutiko priimti močiutė, o mažylės liko niekam
nereikalingos.
„Kas vyksta? Ar apie mūsų seniūnijos vaikus šnekat?“ – O. Jogienė netruko įsiterpti į tarnybos darbuotojų pokalbį. Žodis kitas, ir moteris į savo šeimą priėmė abi mamos atstumtas mergaites.
Pasak pašnekovės, anuomet, imdamasi globoti pirmuosius vaikus, ji sau davė savitą priesaiką: vaikai iš Žemaičių Naumiesčio seniūnijos turi joje ir gyventi, kuo arčiau savo biologinių tėvų.
Tokios nuostatos Onutė laikosi iki šiol. Ne šiaip sau, bet tam, kad, vaikai, ilgesiui pervėrus, galėtų aplankyti gimdytojus.
Ypač tai svarbu paaugliams. Nes bręsdami vaikai ima lyginti save su kitais, ieško, į ką jie yra panašūs. Ir norom nenorom pradeda domėtis, kokie yra juos pagimdę žmonės.
Vaikai, kurie į globėjų namus patenka jau ūgtelėję, ypač sielojasi dėl savo tėvų. Jiems rūpi, kai tiems sekasi, jie liūdi ir bijo, kas tik kas jų tėvams blogo nenutiktų.
„Nuvežame, kai tik paprašo. O ir patys skatiname, kad kuo daugiau su biologiniais tėvais bendrautų. Žinoma, tų vizitų pasekmės anaiptol nebūna tokios, apie kokias svajoja vaikai. Nuoskaudų iš jų parsivežama į valias. Ir dar ilgai juos tenka raminti bei guosti“, – kalbėjo O. Jogienė.
Auklėja darbu
Vaikai, ar savi, ar svetimi būtų, ir pasiožiuoti būna greiti, ir nepaklausyti. „Ką tuomet darote?“ – klausimas savaime nuskrieja link Stanislovo.
„Kad netenka jų bausti, – gūžteli pečiais S. Joga. – Dirbame visi. Nors ūkis ir nėra didelis, jame yra ką veikti. Šiuo metu visas dėmesys braškynui. Jį vaikams esame pasodinę. Ir nuravėti visa juk reikia, ir uogas nuskinti“, – kalba S. Joga.
Jo teigimu, vaikai yra protingi. Puikiai žino, kad tai, ką užsiaugins, tą ir turės. Todėl varu varyti prie darbų jų netenka.
Apskritai Jogų ūkyje niekada darbo netrūksta. Prie namų yra maždaug 30 hektarų žemės, kurioje šeimininkauja pats Jogų sūnus. Tad ir gyvulius tenka sužiūrėti, ir daržovių laukus apeiti.
O kadangi kruta prie darbų visi, nė nepajunta, kad ši našta būtų per sunki.
Namai sušildo
Ir užaugę globotiniai iš šių namų neskuba. „Baigia kuris mokslus, reikėtų eiti į profesinę, o iš namų išeiti ir jam sunku, ir mums neramu, – kalba Onutė. – Ir labai liūdna, kai kuriam jų prasčiau sekasi. Tie vaikai mums nėra svetimi. Juos kaip savus juk auginame.
Kitąkart dėl tų, išėjusiųjų, dar labiau tenka sielotis, nei dėl tų, kurie yra šalia. Nes jiems galiu pagelbėti, o už išėjusius visų vargų juk neįveiksi“.
„Ar gali tėvų genus pakeisti svetimų žmonių meilė?“ – ne vienas žmogus, tikėtina, šnabždasi už svetimus vaikus auginančių šeimų nugaros.
Tuo metu, kai prieš dvylika metų O. Jogienė ėmėsi globoti svetimus vaikus, jos, kaip ir daugumos kitų laikinųjų neaplenkė nei piktoki liežuviai, nei pavydžių žmonių kalbos.
Jei tik galėtų, O. Jogienė jiems kirste atkirstų: „Meilė sulipdo vaikų širdyse gėrį. O skriaudos, atvirkščiai, visų širdis daro atšiaurias“.
Žinoma, anot globėjos, visko gyvenime pasitaiko. Bet globotiniai kartais dar daugiau turi širdyje gėrio, nei su tikraisiais tėvais augantys vaikai.
„Tie vaikai, kurie nepatyrė nuoskaudų ar skriaudos, kurie nėra pajutę širdies skausmo, auga lepesni. O kitąkart likimas ir gerų tėvų vaikus nuveda klystkeliais. Tad nederėtų visų nesėkmių versti tik ant paveldimumo“, – sako moteris.
Greta – ir ašaros
Vargų ir darbų jai niekada nepristinga. Kad ir paėmus globoti tiedvi sesutes, ne vienos bemiegės nakties prireikė. O ir didžiuosius reikėjo į mokyklą išleisti. Ir ligos tai prie vieno, tai prie kito prilipdavo.
Ne ką mažiau išminties ir kantrybės reikia ir su ūgtelėjusiais, bet prie šeimynos dar tik bandančiais prisijungti globotiniais.
„Mums kiekvienas naujas vaikas akimirksniu tampa savu. Tačiau patiems vaikams prireikia laiko prisitaikyti. Iš pradžių jie būna irzlūs. Nesupranta, kas vyksta ir laukia, kada viskas baigsis, kada jie galės grįžti į šeimą. Prašo, kad skambintume mamai, – kad ji jį pasiimtų“, – pasakojo O. Jogienė.
Vyresniems daug sunkiau, nei mažiukams. Jie būna susitaikę su savo likimu, sąlygomis, kuriomis augo. Todėl patekusiems į kitokią aplinką, ypač tokią, kurioje yra ir pareigų, jiems tenka daug ko išmokti.
Per daugybę metų sukaupta O. Jogienės patirtis liudija, kad su vaikais, atskirtais nuo tėvų, reikia labai daug kalbėti. Pasak Onutės, tas kalbėjimas labai gerai viską suderina, o šeima, didesnė ar mažesnė ji būtų, vis dėlto dar yra ir gamtos šedevras. Ji užgydo žaizdas.
Pasak Onutės, joks vaikas iš karto neatsivers. Praeina ne vienas, ir ne du mėnesiai, kartais – ir metai, kol jie prakalba ir pasisako, dėl ko skauda širdį. Ir dėl ko jiems neramu.
„Vaikai atsigabena baisios patirties. Sunku klausyti to, ką jie pasakoja. Ir tik kalbėjimas, bendravimas juos sušildo“, – patikino moteris.
Skaudi patirtis
Pačios O. Jogienės patirtis paliudytų, kad žmonės, ragavę kartaus gyvenimo, ir kitų skausmui būna neabejingi.
Šios moters vaikystė yra lyg pamatas, ant kurio buvo sumūrytas visas atjautos kenčiantiems sklidinas gyvenimas.
Onutei buvo vos aštuoni mėnesiai, kai, ištikus širdies smūgiui, mirė jos motina. Trys vyresnieji broliai pateko į globos namus, o ją augino močiutė. Mergaitė pasistiebė vos iki aštuntos klasės. Ir, mirus močiutei, liko visiškai viena.
„Močiutės buvau labai mylėta. Ir bijojau vaikų globos namų lyg pragaro. Tiek siaubo pasakų apie juos buvau girdėjusi, kad nusprendžiau kaip nors
ištverti viena. Ir ištvėriau, – liūdnokai prataria O. Jogienė. – Užtat man ir dabar nelaimingi vaikai – mano silpniausia vieta“.
Karčios duonos yra ragavęs ir jos vyras Stanislovas. Jis taip pat užaugo be tėvo, didžiulėje – septynių vaikų šeimoje.
„Tėvo man labai trūko. Juk mama nuolat buvo darbuose paskendusi. Tad savimi mums reikėjo pasirūpinti patiems, – kukliai prataria Stanislovas. – Užtat gerai suprantu, ką jaučia ir mūsų globojami vaikai“.
Onutė jam tik dar kartą paantrintų: „Tik tuomet, kai pats esi skausmų katilą išragavęs, gali suprasti, kaip skauda kitiems“.