Diskusija, kur Rusnėje reikėtų pastatyti dviejų iškilių asmenybių – Indijos tautinio išsivadavimo lyderio Mahatmos Gandžio (Mahatma Gandhi) ir jo ištikimo bičiulio, Rusnėje gimusio žydų kilmės architekto Hermano Kalenbacho (Hermann Kallenbach) – skulptūrą artėja link kulminacijos.
Deja, po skulptūros statybos iniciatorių ir rusniškių paskutinio susitikimo lieka abejonių, ar projektas iš viso Rusnėje bus įgyvendintas, nes rusniškiai nenori sutikti su iniciatorių pageidavimu paminklą statyti ant arba šalia senojo Atmatos tilto liekanų.
Gyventojai siūlo skulptūrą statyti prie buvusios sinagogos pastato, atokiau nuo praeivių akių ir ne itin prižiūrimoje teritorijoje, kurią, ne paslaptis, labai mėgsta vietos girtuokliai.
Laukdami susitikimo su skulptūros projekto įgyvendintojais – labdaros fondo „Kiškių garbė“ atstove, žurnaliste Edita Mildažyte, skulptūros autoriumi garsiu skulptoriumi Romualdu Kvintu ir architektu Sauliumi Plunge, rusniškiai diskutavo apie galimą skultūros pastatymo vietą. Kultūros paveldo ekspertas Kęstutis Demereckas pateikė įdomių istorinių faktų ir asmeninių išvadų. Pasak jo, Rusnėje pirmieji žydai apsigyveno XIX a. pradžioje, kai sala tapo plukdomos medienos prekybos centru. 1837 m. žydų kapinėms buvo skirtas sklypas prie Pakalnės upės, 1855 m. Rusnėje gyveno 89 žydai, o 1880 m. jų jau buvo 130.
1857 m. išleistuose atvirukuose įamžinti žydų maldos namai – sinagoga. Šis pastatas tuomet buvo miestelio reprezentacinėje vietoje – šalia grakščiojo Atmatos tilto.
Sinagogos pastatas matomas ir XX a. pradžios atvirukuose, kur baltas jo fasadas dominuoja salos panoramoje.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui sinagoga buvo apleista. Pasak K.Demerecko, Rusnėje žydų maldos namai (maždaug 1939 m.) galėjo būti rekonstruoti, panaikinant svarbiausius žydų tikėjimo simbolius. Sovietmečiu buvusios sinagogos patalpose įrengtas žuvies supirkimo punktas.
K.Demereckas sakė, jog Rusnės sinagogoje ir šalia jos savo vaikystės dienas leido H.Kalenbachas, kuris gimė 1871 m. saloje gyvenusio žydų mokytojo Levino Kalenbacho šeimoje. Todėl jis siūlė skulptūrą statyti šalia buvusio sinagogos – žuvies supirkimo punkto.
„Čia ir yra ta tikroji memorialinė erdvė, kur galėtų atsirasti paminklas šiam žymiam žmogui“, – sakė K.Demereckas. Jo manymu, taip būtų atgaivinta Rusnės uosto krantinė, atsirastų lankytina vieta šalia turistų mėgiamo apžvalginio pylimo.
Paminklas ant paminklo?
Apie tai, jog sala mena daugiau įžymių žmonių, kuriems įprasminti taip pat būtų galima statyti skulptūras, kalbėjo Salos etnokultūros centro direktorė Birutė Servienė. Ji vardijo geradarių ir šelpėjų Ankerių šeimos narius, rašytoją Šarlotę Kaizer, atsidavusį gydytoją Arturą Kitelį, lietuvininką Augustą Dėvilaitį, tautosakos pateikėjus ir žvejus Erčių Jurgenaitį ir Adomą Goberį.
Pasak B.Servienės, H.Kalenbacho ir M.Gandžio skulptūra neturėtų būti išskirtinai statoma ant Atmatos senojo tilto atramos liekanų, nes „ant paminklo negali būti paminklas“.
Seniūnė Dalia Drobnienė irgi mano, kad projekto įgyvendintojų pasirinkta vieta statyti skulptūrą ant buvusio tilto liekanų, atviroje aikštelėje, kur vyksta miestelio šventės, yra netinkama. Ši vieta ir taip mėgiama rusniškių, be to, čia jau stovi keli rusniškių pastatyti mediniai suoliukai, o statant skulptūrą suoliukus reikėtų traukti toliau…
„Sutinkame su viskuo, tik norime sutarti. Jei neatsiras šis paminklas su meile, jis gali būti išdarkytas. Ne rusniškių, o galbūt kitų, atvažiavusiųjų“, – blogiausią scenarijų piešė seniūnė.
Pasiūlymą gali atsiimti
Ketvirtadienį į Rusnę vėl atvykę skulptorius R.Kvintas, architektas S.Plungė ir žurnalistė E.Mildažytė neslėpė nuostabos, kodėl salos gyventojai suglumę dėl jiems siunčiamos dovanos.
Anot E.Mildažytės, šis projektas būtų naudingas ne tik Rusnei, Pamariui, bet ir visai Lietuvai. M.Gandžio ir H.Kalenbacho skulptūra domintų ne tik indus, anglus, vokiečius ar žydus, ji taptų tokiu pat patraukliu objektu, kaip Klaipėdos „Undinėlė“ ar sostinėje pastatytas R.Gary romano veikėjas „Berniukas su kaliošu“. Pastarąją, kaip ir V.Kernagio skulptūrą Nidoje bei kitas garsias skulptūras sukūrė būtent R.Kvintas, šio garsaus menininko kūrinius visuomenė iškart pamilo, jie tapo lankomais objektais.
Išgirdę rusniškių nuogąstavimus, kodėl paminklas turėtų stovėti ne prie senojo tilto liekanų, o prie apleistos sinagogos, svečiai pataisė rusniškių vartojamą „paminklo“ sąvoką. Anot jų, tai ne paminklas, prie kurio reikės nešti gėles, o skulptūra, skelbianti žinią, skleidžianti garsą per pasaulį.
Pasak architekto S.Plungės, du garsūs asmenys, tarsi iš kažkur senuoju tiltu atvykę į salą, dalyvautų miestelio šventėse, įsilietų į žmonių šurmulį, savo taikinga dvasia burtų aplinkinius, nes būtent tokie ir buvo M.Gandis ir H.Kalenbachas – nesmurtinio pasipriešinimo politinės taktikos pradininkai pasaulyje.
Šios skulptūros pastatymas savivaldybės gyventojams nekainuotų nė cento. Ši dovana galėtų tapti puikiu salos svečių traukos objektu.
Svečiai sakė, kad skulptūros užsakovai gali nuspręsti, jog statyti dvi pasaulinio garso asmenybių skulptūras atokioje, apleistoje teritorijoje būtų nepagarba. Jie gali skulptūrai ieškoti kito Lietuvos ar kitos šalies miesto.
Tikisi, kad bus sutvarkyta promenada
Išgirdusi informaciją apie buvusią Rusnės sinagogą, E.Mildažytė pripažino, kad semantiniu atžvilgiu ši vieta būtų skulptūrai tinkama.
Tačiau ar nenusvirs užsakovams rankos, kai pamatys siūlomą apleistą aplinką? Juk šiuo metu žydų maldos namų ženklų ant pastato nėra, o vietoj jų – išdužę langai, nutrupėjusios sienos, aplink suklypusi tvora, besimėtantys „bambaliai“. Galų gale, pastatas yra 90 proc. privatizuotas, o jame gyvenanti senyva moteris, anot seniūnės, sunkiai sukalbama, tvarkosi aplinką, kaip jai geriau.
E.Mildažytė mano, kad privataus asmens niekas neprivers susiremontuoti pastatą už kelis šimtus tūkstančių eurų, o seniūnija kištis ir inicijuoti pastato remontą negali.
Svečių nuogąstavimus dar labiau aštrino susitikime dalyvavę Savivaldybės atstovai: jie ėmė purtyti galvas, nes turi karčios patirties su žydų maldos namų saugojimu Švėkšnoje, Žemaičių Naumiestyje – abi sinagogos griūna, tapo tarsi vaiduokliai.
Bet rusniškiai tikino, jog skulptūros pastatymas prie buvusio sinagogos paskatintų bendruomenę, seniūniją ir rajono savivaldybę pasirūpinti, kad Atmatos promenada ir skultūros aplinka būtų sutvarkyta.
E.Mildažytė sakė abejojanti, ar fundatorius norės statyti bronzinę skulptūrą rusniškių siūlomoje vietoje. Anot viešnios, tokie apleistos aplinkos ir seno pastato tvarkymo darbai nėra greitai išsprendžiami, o skulptūrą norima pastatyti šiemet rudenį, nes tuo metu Lietuvoje viešės Indijos užsienio reikalų ministras ir norėtų dalyvauti skultūros atidarymo ceremonijoje.
Skulptūra Rusnei reikalinga
Diplomatišką žingsnį žengė rusniškis laivadirbys Simas Knapkis – pasiūlė abiem pusėms sutarti, kad kol aplinka šalia senosios sinagogos bus sutvarkyta, skulptūrą laikinai pastatyti „tarpinėje stotelėje”, kur projekto rengėjai ją siūlo dabar – prie senojo tilto liekanų.
Tačiau jo pasiūlymas nesulaukė palaikymo.
Bendruomenės „Rusnės sala” pirmininkas Raimondas Plikšnys pastebėjo, kad rusniškiai, išgirdę žinią apie skulptūrą, pirmiausia pasišiaušė, paskui susidomėjo, o dabar jau tikrai nori, kad idėja būtų įgyvendinta.
„Prašome įtikinti fundatorių, kad jis statytų statulą. Mes, rusniškiai, tikrai to norime. Ši statula padėtų didžiuotis vieta ir būtų puiki proga susitvarkyti aplinką”, – kreipdamasis į svečius siūlė R.Plikšnys.
E.Mildažytė pažadėjo pasikalbėti su užsakovu ir bandyti jį įtikinti skultūrą statyti atokiau planuotos vietos. Taip pat paprašė parengti vizualinę informaciją, kaip atrodytų skulptūra ir sinagogos aplinkos vieta, jei ji būtų sutvarkyta.
Bet žvelgiant į svečių veidus taip ir liko neaišku, ar turtingas investuotojas patikės utopine rusniškių svajone bei ryšis tam, kad bronziniai M.Gandis ir H.Kalenbachas, įvertinti 77 tūkst. eurų, atsirastų Rusnėje.
Rajono vyr. architektas Edmundas Benetis neabejojo, kad naujoji skultūra išgarsintų Rusnę, ir apgailestavo, kad rusniškiai ima diktuoti profesionalams.
„Aš turbūt dėl šios skulptūros esu suinteresuotas labiausiai, nes architektui skirta skulptūra Lietuvos ir Mažosios Lietuvos istorijoje būtų pirmoji. Nukeliu kepurę, kalbėdamas apie R.Kvintą, ir prašau, kad tik statytų. Tačiau dabar jau bijau, kad rusniškių kategoriškumas gali privesti prie neigiamo atsakymo. Šiuo metu užsakovams nepaliekama jokios priimtinos alternatyvos”, – sakė E.Benetis.
Anot E.Benečio, mes neturėtume įrodinėti profesionalų komandai, kaip ir ką reikia daryti. Situaciją jis vaizdžiai iliustravo tokiu pavyzdžiu: „Kaip jums atrodytų, jei prieičiau prie dizainerio J.Statkevičiaus ir jam imčiau aiškinti: „Juozuk, gal patemk kalnieriuką į tą pusę, gal čia dvi sagas dar prisiūk…”
Rašyti atsakymą