Pristatome gydytoją ir pokalbį su ja apie aktualiausias šiandienos vaikų ir paauglių psichikos problemas.
Trumpai papasakokite apie save.
– 2015-2021 metais Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU) mokiausi medicinos studijų programą. Vėliau tame pačiame universitete tęsiau rezidentūros studijas ir 2025 m. įgijau gydytojos – vaikų ir paauglių psichiatrės profesinę kvalifikaciją. Nuo 2023 m. Kauno geštalto studijų centre studijuoju Geštalto psichoterapiją. Ši kryptis ne tik praturtina mano profesinį požiūrį, bet ir augina mane kaip žmogų.
Tikiu, kad kiekvieno vaiko ar paauglio sunkumai turi savo unikalią istoriją, todėl stengiuosi ją išgirsti ir suprasti be išankstinių vertinimų. Savo darbe vadovaujuosi Geštalto psichoterapijos požiūriu: matau psichikos sutrikimą kaip kūrybingą, nors ir skausmingą prisitaikymą prie gyvenimo aplinkybių, o gydymą – kaip gyvą, kūrybišką procesą. Esu įsitikinusi, kad vaikas ar paauglys negali būti suprastas atskirai nuo savo artimiausios aplinkos, todėl gydymo procese bendradarbiauju su tėvais ar globėjais, kviesdama juos tapti aktyvia gydymo proceso dalimi. Vaistai – viena iš mūsų darbe esamų gydymo priemonių, tačiau teikiu pirmenybę nemedikamentiniam gydymui. Labiausiai tikiu, kad gydantis pokytis įvyksta per santykį – kai jis yra nuoširdus, atviras, saugus ir rūpestingas. Man svarbiausia būti šalia kaip žmogui – ne taisančiam, o matančiam, priimančiam ir palaikančiam.
Vaiko ar paauglio nerimo sutrikimas? Ar dažna ši situacija?
– Nerimas yra natūralus žmogaus išgyvenimas – jis padeda susikaupti, išvengti pavojų, susidoroti su iššūkiais. Tačiau kai šis jausmas tampa pernelyg dažnas, intensyvus ar trikdantis, ypač vaikystėje ar paauglystėje, svarbu nepraleisti pro akis galimo emocinio sunkumo. Nerimo sutrikimai – vieni dažniausių psichikos sveikatos sunkumų tarp vaikų ir paauglių. Deja, dažnai jie lieka nepastebėti arba suprantami kaip paprastas jautrumas ar net „netinkamas” elgesys.
Kaip atpažinti vaiko ar paauglio nerimą?
– Nerimo sutrikimų pasireiškimas gali būti įvairus. Kai kurie vaikai patiria dažną, beveik kasdien varginantį nerimą dėl įvairiausių dalykų – mokyklos, šeimos, sveikatos ar net ateities. Tai gali būti bendrinio (generalizuoto) nerimo ženklas. Kiti ypač jautriai reaguoja į išsiskyrimą su tėvais ar globėjais: pradeda skųstis fiziniais negalavimais, prašo, kad nuolat būtų šalia artimasis, nenori eiti į mokyklą. Tokie požymiai būdingi atsiskyrimo nerimo sutrikimui. Pasitaiko vaikų bei paauglių, kuriuos kamuoja intensyvios baimės, pavyzdžiui, tamsos, audros, gyvūnų, dantų gydymo, kraujo. Nors suaugusiesiems tai gali atrodyti nereikšminga, vaikui tokia baimė – labai tikra ir stipri. Tokios baimės vadinamos specifinėmis fobijomis.
Nerimas dažnai pasireiškia kūno simptomais. Vaikas gali skųstis galvos ar pilvo skausmais, pykinimu, miego sutrikimais, raumenų įtampa. Jis gali tapti uždaresnis, emociškai jautresnis ar irzlesnis. Nerimas ypač sustiprėja tam tikrose situacijose – pavyzdžiui, rytais prieš mokyklą, prieš kontrolinius darbus ar viešą pasisakymą. Paauglystėje dažniau pasireiškia socialinis nerimas – baimė būti dėmesio centre , vertinamam ar pasirodyti viešumoje. Tokie paaugliai dažnai vengia pamokų, atsiskiria nuo bendraamžių, nustoja lankyti būrelius. Dar viena svarbi nerimo forma – panikos sutrikimas. Jam būdingi staigūs, stiprūs nerimo priepuoliai, lydimi širdies plakimo, dusulio, galvos svaigimo. Dažnai šie pojūčiai klaidingai palaikomi fizinės sveikatos sutrikimais.
Kokios vaikų ir paauglių nerimo sutrikimų priežastys?
– Nerimo atsiradimui įtakos turi daug veiksnių. Viena jų – paveldimumas. Jei šeimoje buvo nerimo ar kitų emocinių sunkumų, vaikas gali būti jautresnis. Tam taip pat svarbūs ir aplinkos veiksniai – auklėjimo stilius, emocinis klimatas namuose, patirtos traumos, patyčios ar socialinis spaudimas. Ypač pažeidžiami tampa vaikai, kurie pandemijos laikotarpiu patyrė ilgalaikę atskirtį, jautėsi nesaugūs.
Jei nerimas užsitęsia, nėra atpažįstamas ir nesuteikiama reikalinga pagalba, gali tapti sunku integruotis į bendraamžių bendruomenę, dažnai pablogėja mokymosi rezultatai. Gali pasireikšti depresija, savižala, žalingi įpročiai ar net mintys apie savižudybę. Todėl labai svarbu reaguoti laiku.
Kaip galime padėti vaikui ar paaugliui?
– Pastebėjus, kad vaikui sunku, rekomenduojama kreiptis į vaikų ir paauglių psichiatrą. Gydytojas gali padėti įvertinti, ar nerimas yra laikinas, ar jau peržengia sveiko jaudinimosi ribas. Kartais rekomenduojamas psichologinis įvertinimas – jis padeda tiksliau suprasti sunkumų pobūdį ir pasirinkti tinkamiausią pagalbos būdą. Daugeliu atvejų rekomenduojamos sistemingos psichologo ar psichoterapeuto konsultacijos. Jų metu vaikas arba paauglys mokosi suprasti, kas kelia nerimą, kaip su tuo tvarkytis, kaip atpažinti ir reguliuoti savo emocijas. Ypač svarbus tėvų ar globėjų dalyvavimas – jų palaikymas, pastovumas ir supratimas vaikui suteikia saugumo ir padeda atkurti pasitikėjimą savimi. Kai nerimo sutrikimas sunkesnis ar užsitęsęs, gali būti svarstomas ir medikamentinis gydymas. Tačiau vaistai taikomi tik tada, kai jų tikrai reikia, ir visada – gydytojo priežiūroje.
Svarbiausia – suprasti, kad nerimas nėra išsigalvojimas ar silpnumas. Tai pagalbos šauksmas, į kurį būtina įsiklausyti. Laiku suteikta pagalba padeda ne tik palengvinti vaiko kasdienybę, bet ir išvengti didesnių sunkumų ateityje. Supratimas, rūpestis ir dėmesys – svarbiausi žingsniai.
