Plačiai per visą kraštą nuskambėjusios Vainuto Joninės šiemet buvo kitokios – ypač turiningos ir informatyvios, magija ir stebuklais apipintos.
Vainutiškiai dainavo ir šoko, šiose žemėse gyvenusius protėvius prisiminė, svečiams iškilią savo krašto istoriją priminė, riterių kovomis gėrėjosi, aukščiausią tašką danguje pasiekusią Saulę, gyvybę dosniai dalijančius Žemę ir Vandenį ir suvešėjusią Gamtą pagarbino. Jie pasveikino ne tik Jonus ir Janinas, bet ir tas jaunasšeimas, kurios nutarė kurtis gimtinėje, tad teikia viltį, jog kaimas gyvas.
O į pliaupiantį lietų šventės rengėjai reagavo visai ramiai: mat lietus – tai Jono Krikštytojo palaima jų kraštui, ir kokios Joninės be lietaus?..
Prisiminė protėvius ir ištakas
Kasmet vis naujais Joninių niuansais nepaliaujantys stebinti vainutiškiai ir jų renginius organizuojantys Bikavėnų Senųjų kaimo tradicijų kultūros centro darbuotojai šiemet šventę pradėjo Vainuto bažnyčios šventoriuje. Čia stovintis paminklas, kurį vainutiškiai pastatė prieš keliolika metų švęsdami miestelio, bažnyčios ir mokyklos sukaktis (490 ir 390 metų), buvo ta vieta, kur prasminga prisiminti Vainuto istorijos ištakas.
Vainuto seniūnui Vitalijui Mockui, klebonui Dainorui Židackui ir renginio vedėjai pagėgiškei Ingridai Jokšienei priminti tą istoriją padėjo net iš Kauno atvykę garbingos krašto praeities liudininkai – paminklą saugoję šarvuoti viduramžių riteriai, lydimi Joninių vainikais pasipuošusių vietos merginų. Jiems talkino ir folkloro ansambliai „Vainuta“ bei „Sklada“ iš Rusnės, kurių dainos tapo tarsi obalsiu iš tos praeities.
Pasidžiaugęs gamtos išbandymų nepabūgusiais svečiais, seniūnas V.Mockus pasidalijo žiniomis apie Vainuto ištakas. Pasak jo, miestelio vardas kildinamas galbūt nuo vakarinėje dalyje stovėjusios pilies, galbūt nuo žodžio „vaina“ (karas) bei upelio Uta vardo.
„Būtų gerai, kad dar ir perkūnas pagrumėtų“, – tokiais žodžiais net niūrią lietingą dieną šyptelti privertė klebonas D.Židackas. Ši parapija, anot klebono, turi labai gerą globėją – Joną Krikštytoją, kurio stichija – vanduo. „Tad Krikštytojas mus visus čia ir maudo. Linkiu, kad jis mus visus įkvėptų savo lietučiu“, – smagiai kalbėjo klebonas.
D.Židackas prisiminė, kad apylinkėje gyvenęs ir stambus ūkininkas, pavarde Vainutas. Tad galbūt ši pavardė davė vardą ir miesteliui.
Klebonas sakė įtariantis, kad šventoriuje yra išlikę ir senosios medinės Vainuto bažnytėlės pamatai. Ji sudegė 1853 metais.
1856 metais į Vainutą atvykęs vyskupas Motiejus Valančius sugėdino vietinius žmones, po gaisro pasistačiusius tik nedidelę bažnytėlę, sakydamas: „Tiek ūkininkų turite, o geros bažnyčios pasistatyti nesugebate“. Tad vainutiškiai 1869 metais pasistatė naują – akmenų mūro, o senąją nuardę išgabeno pas kaimynus į Ropkojų kaimą.
Ragino šventę švęsti
Kai riterių vedama ir vėliavomis plevėsuojanti eisena per miestelį patraukė į tradicinę švenčių vietą, ja grožėjosi ir Joninių dalyviai, ir stabtelėję pravažiuojantys žmonės.
Renginio organizatoriai šiemetinei šventei paruošė ne vieną siurprizą. Anot vedėjos I.Jokšienės, istorija liudija, kad įvairūs agresoriai visais laikais siekė primesti kitoms tautoms savo gyvenimo būdą. Tarsi tai paliudydami, vienas po kito nelygioje kovoje krito aikštėje susirungę riteriai.
Jie užleido vietą tam, kas žmogui gyvybę, o ne mirtį neša: šviečiančiai Saulei, tekančiam Vandeniui ir Žemei, gyvybę dalijančiai.
Kuomet šios stichijos – vaidilutės, plazdėdamos ryškiomis savo skraisčių spalvomis ir braukdamos jomis per gulinčių riterių kūnus, basomis per šlapią pievą pasuko link scenos, kuomet kėlė į viršų žolynų puokštes, fakelus ir šlakstė vandeniu prisikeliančius karius, kai kurie žiūrovai išsitarė, jog net kūnas pagaugais nuėjo – taip mistiška ir iškilminga buvo toji akimirka.
„Kaip ir kasmet, atėjo diena, kai Saulė pasiekė aukščiausią tašką danguje, kai magiškas laikas atėjo, kai Saulė, augmenija ir vanduo susiliejo. Kaip ir kasmet susibūrėme Saulę palydėti, Žemei padėkoti ir Vandenį pašlovinti“, – priminė renginio vedėja I.Jokšienė. Ir palinkėjo šventės dalyviams linksmiems būti, mat tik taip galima gausą prisivilioti: tik tiems, kas Jonines išties švenčia, javai gerai dera, ledai jų neišmuša, o avys po du ėriukus veda.
Vainutas be Joninių – nebeįsivaizduojama
Po iškilmingos įžangos vasaros žolynais papuoštoje scenoje vienas kitą ėmė keisti vietiniai ir svečių folkloro kolektyvai. Šoko Vainuto gimnazijos „Uta“, netolimon istorijon dar kartą nukėlė „Vainuta“, senolių žvejybos gudrybėmis dalijosi „Sklada“, kantri stiliaus muzikos dovanojo Šilutės „Karčema“.
O scenon kopti jau rengėsi garbiausi svečiai – Vainuto seniūnijoje rinktas Seimo narys Remigijus Žemaitaitis, rajono meras Vytautas Laurinaitis, bei šeimininkai – seniūnas Vitalijus Mockus ir bendruomenės pirmininkė Laima Barakauskienė.
R.Žemaitaitis prisipažino, kad jam Vainuto Joninės jau daug metų yra ir vasaros sezono pradžia. Jis irgi ragino būti linksmiems, nekreipti dėmesio į lietų, nes, anot jo, jei tas Jonas Krikštytojas vieną kitą lašą ir pavarvins, nuo to tik geriau bus ir Žemei, ir žmonėms.
Meras V.Laurinaitis, kaip tikras namiškis, žinojo, ką reikia padovanoti saviškiams, – atnešė japoninio šermukšnio medelį, nes šermukšnis, kaip žinia, piktąsias dvasias atbaido. Šiam medeliui vietą rinks Vainuto bendruomenės nariai, kuriems meras linkėjo ir gražių idėjų, ir gerų darbų.
„Joninės be vandens būtų kaip Vainutas be Joninių – nebeįsivaizduojama“, – taip šią šventę, seniai pamėgtą ne tik Šilutės, bet ir aplinkinių rajonų gyventojų, priima V.Laurinaitis, išreiškęs viltį, kad ši šventė išliks dar ilgai.
Padėkos ir dovanos – jaunimui ir sportininkams
Pirmajam šios šventės sumanytojui ir nuolatiniam įkvėpėjui – buvusiam Žemaičių Naumiesčio seniūnui Jonui Budreckui teko pirmieji seniūno V.Mockaus sveikinimai ir padėka už tokią puikią idėją.
Šiemet, kaip ir pernai, vainutiškiai nerinko gražiausių apylinkės sodybų, o nutarė pagerbti jaunimą. Todėl seniūno padėkos raštai įteikti tik ką susikūrusioms jaunoms šeimoms, nutarusioms ir savo ateitį kurti gimtinėje: Monikai ir Ramūnui Birbalams, Laurai ir Algiui Kurmiams, Dovilei ir Andriui Venckams bei Vitalijai ir Pauliui Pietariams. Šių porų sodybas papuoš mero įteikti magnolijų medeliai.
11 krepšinio aistruolių komandų tos dienos rytą susibūrė į aikštelę prie seniūnijos, o nepralenkiami buvo atvykę kaimynai „Švėkšnos vilkai“. Jiems taip pat teko dovana – čekis apsipirkti „Egminos“ parduotuvėje.
Visą būrį Jonų prie scenos atvedė dar vienas kaimynas – Katyčių seniūnas Jonas Lukošaitis, šiame būryje buvo net trys Janinos. Joms teko net tik ąžuolo lapų vainikai, gėlės bei medaus stiklainėliai, bet ir pagrindinis prizas – valsas su pačiu meru V.Laurinaičiu. O tada nulijo dar vienas lietus – saldainių.
Išklausę dainininko Romo Dambrausko, grupių „Du Donatai“ ir E.G.O. pasirodymus, vainutiškiai pasuko ieškoti paparčio žiedo.
Toli eiti nereikėjo, mat pražydo jis šiemet vainutiškių Zosės ir Zigmo Budreckų sodyboje, o laimę visus metus jis neš jaunai dar vienų kaimynų porai – Ritai ir Donatui, atvykusiems iš Pajūrio ir Tenenių.