Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) epidemiologai atsako į pagrindinius klausimus apie vakcinas vaikams.
Ligos sukelti negali
Vakcinų veikimo principas – imituoti natūralų užkrėtimą nesukeliant ligos. Vakcinų veikliosios medžiagos – antigenai – yra susilpninti arba inaktyvuoti virusai, bakterijos ar jų fragmentai. Pavyzdžiui, MMR vakcina, sauganti nuo tymų, kiaulytės ir raudonukės, yra gyva susilpninta vakcina. Joje esantys virusai negali daugintis žmogaus organizme ir sukelti ligos, tačiau sukuria stiprų imuninį atsaką, kuris padeda organizmui „išmokti“ atpažinti patogeną, kad, susidūręs su tikru virusu, organizmas jau būtų pasirengęs kovai prieš jį.
Inaktyvuotos vakcinos (skiepai nuo stabligės ar kokliušo) naudoja chemiškai neutralizuotus bakterijų toksinus arba jų baltymų daleles. Nors jos sukelia silpnesnį imuninį atsaką, jas galima naudoti žmonėms su nusilpusia imunine sistema ar kūdikiams. Be to, siekiant sustiprinti imuninį atsaką, vakcinos sudėtyje naudojami adjuvantai, tokie kaip aliuminio druskos. Jų kiekis itin mažas – apie 0,5 miligramo – gerokai mažiau nei aliuminio dozė, kurią žmogus gauna per dieną iš maisto ar vandens. Anot gydytojos epidemiologės Daivos Razmuvienės, dažnai tėvus neramina faktas, kad tam tikrose vakcinose yra kiaušinio baltymo, antibiotikų pėdsakų. Tačiau šių elementų koncentracija tokia maža, kad įprastos alergijos iššaukti negali.
Įprastai vakcinos sudarytos iš trijų pagrindinių dalių: stabilizatorių, minėtųjų adjuvantų ir pagalbinių (neveikliųjų) medžiagų, kaip pvz. natrio chloridas (druska) ar konservantai, neleidžiantys vakcinai kisti.
Tyrimuose – tūkstančiai savanorių
Viena tėvų baimių – klaidingas įsitikinimas, kad vakcinos suleidžia „gyvą“ virusą, ir organizmas turi pats su juo kovoti. Mokslas tai paneigia. Vakcinos yra griežtai kuriamos taip, kad jose esantys virusai ar bakterijos būtų nekenksmingi. Pavyzdžiui, stabligės vakcina neturi pačios bakterijos – joje naudojamas tik neutralizuotas toksinas, kurio pakanka, kad imuninė sistema „įsimintų“ pavojų, bet nesukeltų ligos.
Vakcinų saugumas – viena griežčiausiai prižiūrimų sričių medicinoje. „Prieš pasiekiant pacientus, kiekviena vakcina pereina daugybę tyrimų etapų, kuriuose savanoriškai dalyvauja tūkstančiai žmonių. Be to, net ir po patvirtinimo vakcinų saugumas toliau stebimas tarptautinėse sistemose, tokiose kaip Europos vaistų agentūros (EMA) ar Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ekspertų programose“, – primena NVSC specialistai.
Kodėl reikia revakcinuotis?
Kodėl kai kurios vakcinos suteikia imunitetą visam gyvenimui, o kai kuriomis reikia skiepytis pakartotinai? Pvz., MMR vakcina paprastai suteikia ilgalaikį imunitetą, nes tymų, kiaulytės ir raudonukės virusai yra stabilūs. Tuo tarpu stabligės bakterijos gaminamas toksinas nesukelia ilgalaikio imuninės atminties formavimosi, todėl skiepą reikia kartoti kas 10 metų (paskutinį kartą vaikai turi būti skiepijami sulaukę 15-16 m., tačiau ne visi sutinka). Šis skirtumas priklauso nuo patogeno savybių ir imuninės sistemos gebėjimo „įsiminti“ tam tikrus antigenus.
Ligos komplikacijos – blogiau
Kritikai akcentuoja nepageidaujamas reakcijas, tačiau vakcinos sukelia labai mažą nepageidaujamų reakcijų riziką, kuri nepalyginama su komplikacijomis susirgus. Pvz., tymų komplikacijos (encefalitas, pneumonija) pasitaiko maždaug 1 iš 1000 atvejų. Tokia reakcija kaip paraudimas skiepo vietoje ar rankos skausmas laikoma įprasta trumpalaike reakcija, pasitaikančia tiek vaikui, tiek suaugusiam po daugelio skiepų.
Vakcinacija ne tik saugo pavienį asmenį, bet formuoja kolektyvinį imunitetą. Kai skiepijimo aprėptis bendruomenėje siekia 95 %, užkrečiamųjų ligų sukėlėjai nebegali plisti, apsaugomi net tie, kurie dėl medicininių priežasčių negali būti skiepijami. Būtent dėl aukštos skiepijimo aprėpties Europoje buvo tik pavienių tymų atvejų. Tačiau pastaraisiais metais dėl sumažėjusio skiepijimo šios ligos protrūkiai grįžo.
Pagal BNS inf.