Vandenėlio – kaip karo metais – pasisemti į šaltinį…

„Upės šlaite trykštantis šaltinis - vienintelis mūsų išsigelbėjimas“, - sako inkakliškiai, jau seniai neturintys tinkamo geriamojo vandens.

Kaip karo metais – taip neperdedant galima vadinti Švėkšnos seniūnijos Inkaklių kaime gyvenančių žmonių buitį. Nemažas ir gražus kaimas, net visuotinio optimizavimo laikais išlaikęs savo mokyklą, bet jo žmonės save vadina… vargšais.

Čia gyvenantieji negali naudoti vandentiekio vandens, nors vandentiekio bokštas jų gyvenvietėje šviečia iš toli. Taip yra todėl, kad vandentiekio vandenėlis toks rudas, jog nei skalbti, nei į puodą pilti jo negali, antraip ir patalynė, ir sriuba būna rudut rudutėliai…

Štai ir keliauja vietiniai daugiau nei kilometrą iki artimiausio šaltinėlio, kabarojasi stačiu pakriaušiu, į medžių šakas įsikibdami, žemyn iki Ašvos, kad galėtų parsinešti šio žmogui būtiniausio produkto. Dar Viešpačiui padėkoja, kad tas šaltinėlis apskritai kadaise apylinkėje atsivėrė.

Taip tęsiasi ne mėnuo ar keli – taip jau kelerius metus…

Rudi indai, patalynė ir sriuba

„Kokie mes vargšai“, – bėdoja inkakliškiai, pasakodami apie savo kasdienes keliones link šaltinio. Ar saulė, ar lietus, ar neišbrendama pūga pievas užpustys, jie vis tiek mins link Ašvos posūkio. „Kaip neminsi – negi tą rudą skystį į puodą pilsi, negu jį vaikui duosi? Pagaliau – negi visi vandens filtrus įpirks ar vandens tiek, kiek šeimai reikia, iš parduotuvės prisineš?“ – klausia nustebusius žvilgsnius matydami.

„Kokie jūs vargšai“, – antrina ir žurnalistai, pabandę inkakliškių kelią savomis kojomis nueiti ir stačiu šlaitu iki šaltinio nusileisti, paskui su vandens bakeliais pakilti akštyn.

Jokių aiškinimų nebereikia – patys įsitikiname, kad vanduo Inkakliuose – aukso vertės, nes tik jauniems ir vikriems pasiekiamas, pensininkas čia nė jokiais būdais nenusigautų. Bet juk ir jam vanduo būtinas?..

Kai vietiniai parodo savo indus, nenustembame, kad į geresnius vandenį pilti jie vengia. Mat indai per kelias valandas nenuplaunamu rūdžių sluoksniu pasidengia.

Jei jau vis dėlto tokio vandens iš čiaupo įsileidžia, jį būtinai turi palaikyti, kad nusistovėtų. Mat neretai ir žemių sluoksnį po to išpila.

Štai taip vandentiekio vanduo subjauroja inkakliškių indus.Štai taip vandentiekio vanduo subjauroja inkakliškių indus ir skalbykles.Štai taip vandentiekio vanduo subjauroja inkakliškių indus ir skalbykles.

Geležies – dešimtis kartų per daug

„Kone visiems mūsų daugiabučio gyventojams jau tulžies pūslė išoperuota ir inkstai akmenų pilni. Gydytojai sako, kad pagrindinė priežastis – užterštas vanduo. Tai kas mūsų laukia senatvėje?“ – guodžiasi inkakliškiai.

„Geriau neduokite to vandens vaikams“, – esą pasakęs saviškiams vandentiekininkų Inkaklių padalinio vadovas Vytautas Rauka.

Žinia, ruda spalva – tik išorinis rodiklis, bet yra ir tyrimų rezultatai – ne mažiau gąsdinantys. Inkakliškiai išsaiškino, jog geležies kiekis geriamajame vandenyje negali viršyti 200 mikrogramų litre, o jų gyvenvietės butuose, kiek nutolusiuose nuo gręžinio, šis rodiklis yra 2700 mikrogramų. Dar blogiau tiems, kas gyvena visai arti gręžinio. Čia paimti vandens mėginiai parodė, jog geležies kiekis siekia net 3800 mikrogramų litre.

Tokius duomenis gyventojams telefonu pranešė mėginius ėmę Šilutės Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) specialistai.

Inkakliškiai gerai supranta, jog tai tik vienas – geležies kiekio – tyrimas. Kokie yra jų vandens cheminiai ir mikrobiologiniai rodikliai, neįsivaizduoja – to niekas netyrė.

Lipa į kalną.Tempia gumą ir kabina makaronus

Vanduo jų gyvenvietėje, anot inkakliškių, taip pablogėjo nuo tada, kai visą vandens ūkį perėmė UAB „Šilutės vandenys“. Ilgai kentę žmonės prieš kelis mėnesius išsikvietė šios įmonės vadovą Alfredą Markvaldą ir paprašė paaiškinti. Vadovas, pasak jų, buvo nustebęs, ir sakė pirmą kartą matantis tokį vandenį, pirmą kartą girdintis apie tokią situaciją savo valdose.

„Iki rugsėjo vidurio įdėsime nugeležinimo filtrus“, – toks tuomet buvęs direktoriaus pažadas.

Žmonės sako, jog savaitę po to susirinkimo kažkokie darbai vandentiekio teritorijoje vyko. Vanduo tuomet bėgo ir visai rudas, ir net žalias. „Pakentėsim kurį laiką, užtat pataisys vyrai, turėsim švarų vandenį“, – vieni kitus ramino nebesiskųsdami „Šilutės vandenims“.

V.Rauka saviškiams vasaros pabaigoje pranešė, jog jau pakeista dalis vamzdynų, taigi situacija pagerėsianti. Tačiau inkakliškiai netrukus tuo suabejojo.
Kurį laiką iš vamzdžių išties bėgo švarus vanduo, tuomet ir tikrintojų – VMVT specialistų sulaukta. Štai tada, jau po remonto, paimtame vandens mėginyje geležies ir buvo 2700 mikrogramų litre. Inkakliškiams tai buvo pranešta telefonu, pamatyti akto jiems neleista.

Tačiau pagerėjimas buvo laikinas – šiandien būreliai inkakliškių vėl mina takus per pievą, link šaltinėlio…

„Tik tempia gumą ir makaronus ant ausų kabina“, – pyksta žmonės, jau nebesugalvojantys, kur dar teisybės ieškoti.

Meras vandenį perkaNusileisti stačiu šlaitu prie šaltinėlio ir užlipti aukštyn - nelengvas darbas net jauniems žmonėms.

VMVT maisto produktų inspektorė Virginija Kirjanovienė patvirtina, kad geležies kiekis Inkaklių vandenyje leistiną normą viršija dešimtis kartų. Tačiau geležis, pasak specialistės, nėra patogeninis (sukeliantis ligas) rodiklis – tik indikatorinis, t.y., apsprendžiantis vandens grynumą. Todėl uždaryti gręžinio dėl geležies padidėjimo negalima. Niekas, anot V.Kirjanovienės, neturi tikslaus atsakymo, kaip ta geležis veikia žmogaus organizmą.

„Jei tiek kartų normas viršytų mikrobiologiniai ar cheminiai rodikliai, vandenį jau seniai būtume uždraudę vartoti“, – sakė V.Kirjanovienė. Pastarieji rodikliai Inkaklių vandenyje esantys geri.

Pagaliau, jei gręžinys būtų uždarytas, ką gyventojai darytų su kanalizacija? Juk dabar bent tam vandenėlį turi.

Beje, daug didesnis geležies kiekis nustatytas ten, kur vanduo buvo paimtas jau praėjęs vamzdynus, o šalia gręžinio jis buvo daug geresnis.

V.Kirjanovienė raštus apie padėtį Inkakliuose išsiuntė ir rajono merui Virgilijui Pozingiui bei „Šilutės vandenims“.

V.Pozingis padėtį Inkakliuose žino geriau nei kas kitas, mat pats ten jau daug metų gyvena. Tad ir mums parūpo sužinoti, kokį gi vandenėlį vartoja mero šeima. „Perkame parduotuvėje“, – nė nemirktelėjęs atsakė V.Pozingis. Be to, yra pasistatęs asmeninius valymo įrenginius, tad vandenį turi šiek tiek švaresnį nei kaimynai.

Nugeležinimo įrenginys bus

„Šilutės vandenų“ direktorius A.Markvaldas neigia, kad kažkada vanduo galėjęs būti kitoks, nes gręžinys juk nepasikeitė, iš žemės gelmių vanduo visada buvo siurbiamas toje pačioje vietoje.

Vasarą gyvenvietėje buvo atnaujinti vamzdynai, t.y., į senuosius vamzdžius įverti nauji, plastikiniai. Nugeležinimo įrenginys, pasak A.Markvaldo, inkakliškiams nebuvęs pažadėtas anksčiau nei lapkričio 1-ąją, nes statant tokį įrenginį būtina organizuoti viešuosius pirkimus, o tai – netrumpa procedūra. „Šiuo metu su statytoju jau sudaryta sutartis ir vandens gerinimo įrenginys Inkakliuose stovės iki lapkričio 1-osios“, – davė žodį A.Markvaldas.

Jis garantuoja, kad pastačius tokį renginį Inkakliai turės visas higienos normas atitinkantį vandenį, bet tik – iki namo įvado. Koks jis pasieks butus, kitas klausimas, mat gali būti, kad pratekėjęs pro namų vamzdynus vanduo geležies vėl pasiims daugiau, nei reikia. Jei taip būtų, patys gyventojai turės pasikeisti savo senus vamzdžius naujais.