Prieškalėdiniu laikotarpiu kalbos apie gerumą, meilę ir paramą, bendruomeniškumą – toks įprastas dalykas. Vieni ta meile artimui – it kokia vėliava ant stiebo – puikuojasi, mosuoja plačiai ir visiems po nosimis. Kad visi pamatytų, pagirtų…
Kiti atvirkščiai: nei mosuoja, nei šaukia, bet prireikus susiburia taip, kad jokia oficiali bendruomenė kiečiau nesucementuotų… Tai apie Vainuto seniūnijos Lazduonėnų, Balčių ir
Skiržemės kaimų žmones, kurie susivienijo it kumštis ir mirusį savojo kaimo žmogų – nelaimingą, savo šeimą seniai praradusį ir sunkiai sergantį girtuoklėlį – palaidojo taip, kad kalbos apie tas laidotuves ir dabar dar netyla apylinkėje: su deramais šermenimis, giedotojais, mišiomis, 13-os mašinų procesija, gedulingais pietumis…
Nelaimėlio kaimynai apie tai sako kukliai: „Tiesiog surėmėm pečius…“
Kaimas tikėjosi nelaimės
Lazduonėnai – ne toks jau mažas kaimas. Susėdusios su keliomis apylinkės moterimis suskaičiuojame apie 20 trobų. Vienos sodybos – bendroje gyvenvietėje, kitos, tarp jų – ir seniūnaitės Renatos Lukočienės, – visai atokiai.
Bet tas atokumas nėra kliūtis sodiečiams susibėgti reikalui esant. Tad ir susibėgame su kaimo moterimis – R.Lukočiene, Rita Kulėšiene, Juzefa Bružaitiene, Virginija Bučinskiene, Danute Midveriene pastarosios namuose. Dar ir seniūnijos socialinį gyvenimą kuruojanti Marta Miliauskienė prisijungia.
Susitinkame po minėtos nelaimės praėjus kelioms savaitėms ir prisiprašome moteris prisiminti įvykių eigą.
Buvo vakaras, kai seniūnaitė Renata sulaukė skambučio iš gyvenvietės: „Pas vienišąjį Algimantą antrą vakarą nebedega šviesa. Atvažiuok“.
Atvažiavo. Vargano namelio durys nebuvo užrakintos, tad be vargo pateko vidun.
Jis gulėjo vidury aslos, ant krūtinės tupėjo katinas Micius. Buvo akivaizdu, kad vyras anapilin iškeliavęs jau mažų mažiausiai prieš porą dienų…
Gruodžio pirmomis dienomis jam būtų suėję 58-eri.
Kad kas nors panašaus vieną negražią dieną nutiks, kaimas svarstė jau senokai. Ir kaip kitaip, jei kaimynas jau vos ne vos paėjo – buvo taip nusilpęs dėl ilgus dešimtmečius trunkančio asocialaus gyvenimo, kad ir reanimacijoje gulėjo.
Kažkada, dar sovietmečiu, černobylietis Algimantas turėjo ir darbą, ir šeimą. Vėliau, bene žmonos išvytas, Algimantas grįžo į tėvų namus.
Beje, jo tėvai gyveniman išleido 5 sūnus. Dabar ir jie patys, ir jau trečiasis sūnus – po žeme. Vienas jų (tokios tat kartais būna likimo grimasos), Algimanto pirmtakas Vytautas, prieš 3 metus irgi buvo rastas nebegyvas toje pačioje tėvų trobelėje, ta pačia poza – ant grindų…
Kaimas sukruto ruoštis laidotuvėms
Kas toliau? – natūralus klausimas, kylantis kiekvienam panašioje situacijoje atsidūrusiam žmogui.
Ši situacija ne visai įprasta, mat kaimynai žinojo tik vieną mirusiojo artimąjį – tame pačiame kaime gyvenantį Petrą. Bet ir šio 
brolio gyvenimo būdas toks, kad laidotuvėms jis negalėtų skirti nė lito. Atvirkščiai, pats nuolat prašo kaimynų sušelpti…
O juk reikės ir laidotuvių dokumentus tvarkyti, ir karstu, drabužiais, duobkasiais rūpintis. Pagaliau, juk neužkasi žmogaus it kokio šunelio – be giesmės ir palydos. O po to gal ir prie pietų stalo sušalusius lydėtojus vertėtų pakviesti?..
Kai tokie klausimai it iš gausybės rago pradėjo smelktis į Lazduonėnų gyventojų galvas, seniūnaitė surinko Vainuto seniūnijos socialinės darbuotojos M.Miliauskienės telefono numerį. Ji greit sumetė, kad šįkart susiimti ir rūpintis laidojimu teks patiems kaimynams, o seniūnija galės tik padėti.
Todėl kai telefonu 112 iškviesti medikai ir policijos pareigūnai smurto žymių nenustatė, kitą rytą M.Miliauskienė į Lazduonėnus jau vežėsi apylinkės gydytoją Juozą Kaziukonį. Jam išrašius mirties pažymą, kaimas sujudo.
Vienos moterys susirado velionio brolį ir su juo išskubėjo į Vainuto kapines, nes reikėjo išsiaiškinti, kur yra mirusiojo šeimos kapavietė. Po to – į Vainuto Gerumo namus, nes šių namų moterys surinko laidojimui derančių drabužių. Tada – į rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyrių gauti reikalingą pažymą, paimti mirties atveju skiriamą pašalpą, paskui pirkti karstą ir t.t. ir pan.
Kitos kaimynės skubėjo dėl laidotuvių tartis pas kleboną Dainorą Židacką.
Iš gautos 1040 litų laidotuvių pašalpos sumokėjusios už karstą, kurį pargabeno vietos ūkininkas Petras Gečas, kaimo moterys likusią pinigų dalį atidėjo gedulingiems pietums ir kitoms reikmėms.
Procesija nustebino ir visko mačiusius
Iki guldant velionį į tą karstą reikėjo jį nuprausti, o to darbo dėl suprantamų priežasčių moterys vengė imtis. Bet šis darbas pajudėjo atvykus Balčių kaimo bendruomenės, kuriai priklauso ir Lazduonėnai bei Skiržemė, pirmininkei Kristinai Užpelkienei.
Ilgametė medikė darbą suorganizavo greit, ir netrukus velionis jau buvo pašarvotas Balčių bendruomenės namuose. Moterys karstą dar ir gėlėmis papuošė, o savanoriai balčiškiai tą patį vakarą su giesmėmis palydėjo nelaimėlio vėlę anapilin.
Čia paaiškėjo, kad pernelyg menka buvo ta likusi laidojimui skiriamos pašalpos dalis, kad užtektų pamaitinti būrį Balčių kaimo giedotojų bei lydėtojų. Tiesa, dar 100 litų buvo rasta velionio namuose, ir 200 litų davė viena iš dviejų atvykusių jo pusseserių – tai ir visa mirusiojo giminės parama. Beje, ir tos giminės, be dviejų pusseserių ir brolio Petro, daugiau nebuvo.
Ir vėl nieko nelaukdami sukruto Lazduonėnų žmonės. Kas bulvių, kas morkų ar mėsos gabalą, kas pačių gamintų dešrų, mišrainių ar konservuotų agurkų – kiekvienas kažką nešdamas skubėjo į bendruomenės namus.
12 lengvųjų automobilių ir vienas pilnutėlis autobusas. „Ar dažnas visuomenei nusipelnęs pilietis šiandien gali taip palydėti savo artimąjį?“ – šiandien vieni kitų klausia mačiusieji tą procesiją. Ir patys sau atsako: tikrai ne.
Bet kaip tik tokia palyda nusidriekė, kai kitą dieną į Vainuto kapines pasuko bedalį Algimantą lydinti procesija.
Dalis moterų liko Balčiuose dengti stalus, tad sugrįžusieji po laidotuvių galėjo iš karto sėsti pietų. Ir vėl visi kartu, lyg viena giminė, pasėdėjo ir aptarė, kas pavyko, o kas galėjo būti kitaip.
Kaimas – lyg viena šeima
Tik ar galėjo būti geriau? Ar geriau laidotuves suorganizuoja bet kuri šeima? Ar tie žmonės – kaimo ūkininkai ir pensininkai – turi mažai rūpesčių, kad taip nuoširdžiai rūpinosi visai svetimo žmogaus laidotuvėmis, aukojo ne tik savo laiką, bet ir užgyventą gerą?..
„Tiesiog surėmėm pečius ir tiek“, – kukliai sako seniūnaitė R.Lukočienė. O greta sėdinčios kaimynės primena, kas lietuvių nuo seno buvo priimta: reikia artimą mylėti, mirusį pagarbiai palaidoti.
Savo velionį lazduonėniškės mini geru žodžiu: anot jų, žmogelis padėdavęs kokį darbą nudirbti, jei dar jėgų turėdavęs. O kai nebeturėdavęs, tai tiesiog duonos ar kiaušinių paprašydavęs. Žinia, socialinės pašalpos – tų 350 litų – jam neilgam užtekdavę.
Moterys spėja, kad jei ir ne ši nelaimė, vargu ar kaimynas žiemą būtų išgyvenęs. Ne tik dėl silpnos sveikatos – greičiausiai jau visai suėstų kepenų, bet ir todėl, kad būtų tiesiog sušalęs, nes malkų nė pagaliuko nebuvo pasiruošęs.
„Viskas vyko be nereikalingų žodžių ir kalbų. Ir tai parodė, jog Lazduonėnų kaimui ir nereikia jokių oficialiai registruotų bendruomenių, nes jo žmonės ir taip yra daugiau negu bendruomenė, jie – lyg viena didelė ir graži šeima“, – tai jau Balčių bendruomenės pirmininkės K.Užpelkienės žodžiai.
Pasak jos, panašių atvejų yra buvę ir Balčiuose, ir šio kaimo žmonės elgėsi taip pat.
Anot K.Užpelkienės, geri ir dosnūs yra kaimo žmonės. Kas galėtų su tuo pasiginčyti?..