Švėkšniškiai ir vėl visiems nušluostė nosis – jie nuo šiol turi dvi seniūnijos šventes. Taip drąsiai gali tvirtinti tie, kas sekmadienį pabuvojo jau antrą kartą čia surengtame vestuvių muzikantų festivalyje.
Nors ir pernykštis – pirmasis – festivalis tikrai nebuvo prisvilęs blynas, šiemetinį drąsiai galima vadinti solidžia švente. Juolab kad įsitaisę jau įprastoje visų Švėkšnos švenčių vietoje – prie parko vartų, Vytauto Raibio vadovaujami organizatoriai liaudžiai, kaip ir dera, davė ir žaidimų, ir duonos: šįkart ir muzikantų buvo žymiai daugiau, ir vietų žiūrovams netrūko, ir prekybininkai visus išalkusiuosius pamaitino.
V.Raibys tikino, kad pagrindinis antrojo festivalio kaltininkas esančios… „Šilutės naujienos“, mat sausį, tradiciškai atveriant redakcijos organizuojamą „Dvasios turtų skrynią“ (įspūdingiausių rajoninių renginių organizatorių pagerbimo ceremoniją), V.Raibys buvo nominuotas už šią naujovę. Taip pagerbtas jis „leptelėjo“, jog teks, matyt, organizuoti ir antrąjį festivalį, o išskridusio žodžio nebepagausi…
Muzikantus rinkosi jaunamartė
Į antrąjį vestuvių muzikantų festivalį sugužėjo ir dvigubai daugiau dalyvių – arti trijų dešimčių: vieni – pavieniai, kiti į 18 kolektyvų susibūrę. Dalyvių geografija šiemet irgi gerokai platesnė – ne tik visas Šilutės rajonas, bet ir Klaipėda, Kvėdarna, Kretinga.
Klausiamas apie atsiliepimus, kurių sulaukė po pernykščio renginio, Vytautas atsako mįslingai: „Jei būtų blogi buvę, būčiau antrojo neorganizavęs“.
Darbo organizuojant festivalį, anot jo, buvo apsčiai. Reikėjo ir kitą vietą išsirinkti, nes Genovaitės viloje – per silpna elektra, tad reikėjo rasti, kur būtų galima gauti stipresnę srovę. Reikėjo ir prekybininkų ieškoti, susirasti sceną, įgarsinimu ir žiūrovų patogumu pasirūpinti, begalę kitų smulkmenų apgalvoti.
„Pagrindinis rūpestis, žinoma, buvo pinigai“, – neslepia Vytautas, sugebėjęs ir būrį rėmėjų susirasti. Pagrindinis rėmėjas, anot jo paties, „rėmęs ir teoriškai, ir fiziškai“, – buvo Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis. O kad Vytautui ir ateity finansiškai būtų lengviau tokius renginius ruošti, seniūnas jam solidų tikrų tikriausią „aukso luitą“ įteikė…
„Vytautas – drąsus žmogus, nes lėšų jam nemažai reikėjo“, – pripažino seniūnijos vadovas.
Seniūnas tokį suvažiavimą pavadino tikra muzikantų rinka, nes kaip besuktum, tokia jų gausybė vienoje vietoje – puikiausia proga išsirinkti tinkamiausius. Tą ir nutarė padaryti net iš kito Lietuvos krašto atvykusi būsimoji Jaunamartė – Žemaičių krašto etnokultūros centro darbuotoja Lina Balčiauskienė.
Užlipusi scenon ji be užuolankų prisipažino „besiruošianti šią vasarą ženytis“, tik va – dėl muzikantų problemą turinti: jų nė su žiburiu rasti neįmanoma. Todėl kai nugirdo, kad Švėkšnos krašte toks Vytautas visus juos į vieną krūvą suburia, nutarė, kad tai būsianti geriausia proga išsirinkti.
„Bet aš esu išranki…“, – čia pat visus įspėjo.
Nors Jaunamartė dievažijosi jaunikį jau turinti, bet kad šis nepabėgtų ir „ženytis“ būtų lengviau, seniūnas A.Šeputis viešniai dar ir kraičio skrynią dovanojo.
Apskritai Švėkšnos seniūnas be užuolankų pareiškė, kad jo miestelį vestuvių sostine reikėtų vadinti, nes čia minios vestuvininkų į bažnyčią važiuoja, čia jie parke, vilos fone ar viduje fotografuojasi, čia nuo šiol jau ir muzikantus išsirinkti galės.
V.Raibys neapdairiai leptelėjo…
Kol muzikantai derino stygas, suvažiavusieji smalsuoliai apgulė stalus ir dėjo ant jų dešreles su kopūstais, šašlykus, dešrainius ir kitokius iš tolo kvapais viliojančius gardėsius.
Scenon užlipęs V.Raibys prisipažino: „Kojos virpa, rankos virpa, liežuvis prie viršaus pridžiūvęs… „Jis neslėpė, kad pagunda pririšti savąjį renginį prie „savo dienos“ – Tėvo dienos – buvo, todėl ir pasirinko pirmąjį birželio sekmadienį.
Organizatorius dėkojo ir suvažiavusiems muzikantams, ir gausiai susirinkusiems žiūrovams, ragino smagiai pasilinksminti ir šokant kojų negailėti.
Remiamas prie sienos klausimu, ar galima festivalio tikėtis ir kitais metais, Vytautas sakė, jog šiuo metu atsakyti dar negalįs – galvoje dar pernelyg tuščia. Anot jo, kai sausį buvęs pristatytas renginyje „Atverkime dvasios turtų skrynią“ nominacijai „Naujos idėjos“, jam buvę taip karšta, kad „neapdairiai leptelėjęs“, jog „gavus tokius gerumo pinigus“ teks organizuoti ir antrąjį festivalį. Vėliau patikino, kad ateityje tokių žodžių taip lengvai nelaidysiąs. O „Šilutės naujienos“ pasižadėjo ir vėl tą pažadą iš Vytauto lūpų išpešti…
Organizatoriui baigėsi rūpesčių periodas 
Pirmieji festivalio scenon užlipo Antanas Montvydas ir Bronius Miklovis, jiems talkino Sergejus Saveljevas. Po jų žiūrovai plojo Pranui Lomsargiui ir Valerijui Volkovui, Juozui Pleikiui, Valteriui Matuliui, Paulauskų šeimai ir daugeliui kitų. Nuo scenos aidėjo klavišinių ir mušamųjų, gitaros ir saksofono, smuiko ir triūbos melodijos.
Plojimų žiūrovai negailėjo visiems muzikantams, bet ypatingo pasisekimo sulaukė pabaigai palikti V.Oželio ir A.Eidukio bei Manto ir grupės pasirodymai. Šių muzikantų profesionalumą išskyrė ir pats V.Raibys.
Kitą dieną po renginio organizatorius pasidžiaugė, kad baigėsi begalės rūpesčių periodas, tad dabar galėsiąs lengviau atsikvėpti. Bet vertindamas renginį jis prisipažino matantis trūkumų. „Visa tai užglaisto gražūs atsiliepimai, kurių negaili koncerte dalyvavę žmonės“, – savikritiškai sakė V.Raibys „Šilutės naujienoms“.