Dvyliktas pleneras – duoklė deivei Žemynai, su visomis mintimis apie žemiškąją stichiją. Dar prieš oficialų plenero atidarymą, į Vilkyčius atvykęs liaudies meistras – drožėjas Nerijus Alšauskas iš Tauragės, ėmėsi kūrybinio darbo, kad iki plenero pabaigos būtų baigta išdrožti stambi Žemynos skulptūra. Pavyko! Skulptūra pastatyta ir jau puošia Vilkyčių parką.
Pasak renginio sumanytojo Dariaus Viliaus: „Esame ištikimi savo prigimčiai, ir tam keliui, kuriuo jau senai žingsniuojame. Todėl, kaip ir visuose iki šiol buvusiuose pleneruose, buvo ieškoma šiam kraštui artimo, baltiškos pasaulėžiūros pajautimo. Ieškoma tos giliausios savo šaknies, per kurią maitinasi mūsų dvasios medis. Visomis kūrybos formomis, šiaudinėmis skulptūromis, etno tapyba, medžio drožyba, ieškoma ir pagarbos Žemynai, budinant savo krašto ženklų ir simbolių prasmę“.
Kūrybos procesuose buvo kviečiami dalyvauti moksleiviai, bendruomenės, kuriantys ir kūrybai prijaučiantys, medžio meistrai, kalviai, įvairaus žanro tautodailininkai, keramikai, tapytojai, akmendirbiai. Tų „sutvėrėjų“ į plenerą sulėkė ne tiek ir daug – apie 20. Nors plenero programa buvo įvairiapusė – nuo paskaitų, pasidainavimų, sveikatingumo žinių, gyvos muzikos koncertų iki kūrybos džiaugsmo. Svarbiausia – be jokių svaigalų. Nes tik blaivus protas, pasak plenero sumanytojo Dariaus, turi galimybę vesti keliu aukštyn ir gali kurti darną.
Keturias dienas vykęs kūrybinis pleneras užbaigtas renginio kulminacija ir atsisveikinimu iki kitų metų, kai skulptūros atgijo ugnies šviesoje, o šventinę atmosferą nuspalvino gyvos muzikos atlikėjų balsai ir instrumentai, svečių padėkos ir linkėjimai. Tiesa, vakaro dalyvių parke taip pat nebuvo daug, su pačiais kūrėjais apie 100 žmonių.