Vilkyčiai – mažas miestelis prie didelio kelio. Čia nemažai vietinių, seniai gyvenančių žmonių, bet naujakurių gal net dar daugiau. Puikus susisiekimas su Klaipėda, todėl miestiečiai iki šiol pirko ir statėsi būstus ir čia.
Deja, teko girdėti, kad pastačius vėjo jėgaines butų ar namų pirkimas sumažėjo. Nuomonių yra visokių. Jėgainės jau stovi ir sukasi. Gyvenimas nesustojo ir beprotiškai greit lekia pirmyn.
Esu vilkytiškė, politkalinio, mokytojo, visuomenininko a.a. Eduardo Šmito dukra, anuomet gerai žinoma ne tik Vilkyčiuose, bet ir rajone ir už jo ribų.
Jausdami pareigą, balandžio 8 dieną su vyru atvykome į bendruomenės susirinkimą, kuris vyko mokyklos salėje. Susirinkusių buvo ne per daugiausiai. Vilkyčiuose gyvena žymiai daugiau žmonių, tačiau pabuvoję tokiuose susiėjimuose, jie suabejoja, ar verta kitą kartą eiti į susirinkimą ir gadinti savo nervus ir sveikatą. Mano vaikai buvo teisūs, siūlydami likti namuose.
Susirinkime buvo akivaizdus žmonių supriešinimas. Vieni be didelio triukšmo palaikė seniūnės poziciją, kiti įžūliai ją žemino, nepagarbiai buvo elgiamasi ir su „Šilutės vandenų“ direktoriumi A.Markvaldu. Pikčiausia, kad savo priekaištus reiškė ne vilkytiškiai, kuriems problemos turėtų būti aktualiausios, bet nežinia iš kur atsiradę svečiai iš Šilutės.
Nesidomiu, kas juos pakvietė. Manau, tai žmonės, kurie visai negerbia savęs ir kitų. Mano a.a. Tėvelis sakydavo: pasakyk, kas tavo draugas, pasakysiu, kas tu. Manau, tuo viskas ir pasakyta.
Salėje sėdėjo anuomet buvusių valdžios vyrų, bet visi ilgokai kentė atvykėlių įžūlius išsišokimus. Tuomet aš prisiminiau savo Tėvą ir pagalvojau, jei jis čia būtų, tokių dalykų neleistų: nesileistų žeminamas pats ir, gerbdamas čia susirinkusius, išprašytų priekabiauti atvykusius šilutiškius.
Žmonės kuo toliau, tuo labiau bijo viešumo, bijo pasakyti tiesą į akis. Aš manau, geriau karti tiesa nei saldus melas. Esu dėkinga Inetai, kuri išdrįso atsistoti ir paprašyti, kad svečiai iš Šilutės apleistų salę. Suprantu, ji tai darė ne savo malonumui – tiesiog gerbdama čia susirinkusius žmones.
Teisingai dainuoja V.Šiškauskas: „Nebelinksmas mūsų kaimas, nebemokame dainuoti, nebesirenka kaimynai pas kitus pavakarot…“
Pasinaudodama proga, šiek tiek plačiau išdėstau mintis ne tik apie tą taip negražiai nuskambėjusį susirinkimą, bet ir apie žmonių santykius.
Džiugu, kad Vilkyčiai gražėja. Prie to, manau, daug širdies ir minčių pridėjo A. ir D.Viliai. Norėtųsi, kad užmojai ir gražūs darbai būtų įgyvendinti taikiu būdu. Nemalonu buvo matyti, kaip seniūnė buvo priversta duoti „ataskaitas“ bendruomenės „Viltis“ pirmininkui D.Viliui.
Manau, nieko nėra amžina, valdžios keičiasi ir seniūnė dirbs ne per amžius. Bet jei pareigas eina jau 11 metų, turbūt ir gerų darbų padarė.
Visiems vilkytiškiams linkiu pagarbos. Neleiskim išsikeroti parsidavėliams ir svieto perėjūnams. Mūsų – senbuvių vilkytiškių – nedaug belikę. Vieni išėjo Anapilin, kiti paseno, jaunimas išvyko laimės ieškoti ten kur geriau. Gerbkime vieni kitus taip, kaip mus mokė tėvai. Darykime viską gražiai, su meile ir pagarba. Tiesiog kaip sau.
Rita Beniušienė, vilkytiškė, LPKTS Šilutės skyriaus tarybos narė