Vasario 26 dieną Švėkšnos gyventoja Zuzana Beržanskienė sulaukė nuostabaus jubiliejaus – šimtmečio! Neoficialiais duomenimis, ši garbaus amžiaus senolė yra seniausia Švėkšnos seniūnijos gyventoja.
Pati sukaktuvininkė sako nesijaučianti šimtamete, o už savo ilgaamžiškumą turėtų dėkoti bei sveikinti Dievulį ir Švenčiausiąją Mergelę Mariją. Nuoširdus tikėjimas, krikščioniškųjų vertybių laikymasis ir leido nugyventi tokį ilgą amžių, – taip mano mamos pasveikinti ypatingos sukakties proga į Švėkšną atvykusios jos dukros.
Į gyvenimą Zuzana išleido 5 dukras: Zuzaną, Stasę, Mariją, Nastę ir Valeriją. Visos dukros gyvena netoliese: vienos – Klaipėdoje, kitos – visai arti Švėkšnos. Šiuo metu senole rūpinasi ir globoja vyriausia iš jų – Zuzana, kartu su dukra Birute.
Šimtametė džiaugiasi jau sulaukusi 12 anūkų, 12 proanūkių ir 2 proproanūkių. Dukros, žentai, anūkai, proanūkiai ir kiti artimieji suvažiavo pasveikinti mylimos senolės savaitgalį, Švėkšnos parapijos klebonas atvyko palaiminti ilgaamžę. Vieni dėl šios progos grįš iš užsienio pasveikinti močiutės, o neturintys galimybės – jau atsiuntė dovanas. Štai proanūkė Sigita, gyvenanti Anglijoje, užsakė išausti jubiliejinę juostą.
Gimė Z.Beržanskienė Petraičių kaime (dabar Veiviržėnų sen., Klaipėdos r.), šeimoje buvo vienturtė. Visą gyvenimą sunkiai dirbo, jaunystėje tarnavo pas ūkininkus.
Ištekėjo būdama 24 m. už Petro Beržansko. Jaunai šeimai gyvenimo lizdą teko kurti II Pasaulinio karo fone. Sunkūs tai buvo laikai, greit keitėsi padėtis ir tai vertė ieškoti išeities.
Beržanskai karo metais gyveno Alseikose (Švėkšnos sen.), bet dėl nesusipratimų su tuometine besikeičiančia valdžia ir namo šeimininkais, persikraustė į Pašlužmio kaimą (Veiviržėnų sen.). Ten gyveno mažyčiame namelyje, turėjo truputį žemės. Moteris negailėjo jėgų dirbdama kolūkio fermose, buvo giriama už darbštumą, sąžiningumą ir ne kartą gavo padėkos raštus už puikų darbą.
Deja, kartu su vyru Petru užauginti visų vaikų nespėjo: 1958 m. žuvus vyrui, Zuzanai teko atlaikyti skaudų likimo išbandymą – pasirūpinti 5 dukromis, iš kurių jauniausiąjai Valerijai tebuvo vos 3 metukai.
Kaip pasakojo dukros, mama sugebėjo auklėti be diržo, be pabarimų, jos nuolat jautė begalinį jos rūpestį kiekviename žingsnyje. Gal todėl ir pačios buvo geros, nedrįso neklausyti mamos.
Senolė iki šiol dalija patarimus savo atžaloms, nors jau prastai girdi, tačiau susikalbėti pavyksta. Pati sunkiai vaikšto, bet kartais, įsikibusi į kėdę, pamiklina kojas. Prieš penketą metų dar pavykdavo pačiai į kiemą išeiti, dabar daugiausia laiko Zuzana praleidžia gulėdama lovoje, dažnai meldžiasi.