Ką tik pirmojo sniego apklotu padengto Pamario kraštovaizdžio grožį ir bandymą tuo grožiu pasigėrėti ketvirtadienį it šluota nušlavė… kraujas – Žalgirių miške barbaro patiestų ir čia pat sudorotų stirnų.
Už tokį „žygį” medžioklės taisykles pažeidusiam šilutiškiui gresia iki 400 Lt bauda.
Ant balto sniego raudonavo kraujas
Puraus balto sniego pridrėbtu Nemuno deltos regioninio parko mišku Žalgirių kraštovaizdžio draustinyje pasigrožėti ketvirtadienį teko tik važiuojant iš Šilutės kelis kilometrus link Voryčios upelio.
Švaraus, pėdutėmis – žvėrelių ir paukščių – jau iškilpiniuoto, saulėje žvilgančio ir akį džiuginančio švaros spindesiu sniego praėjusią naktį pamario krašte buvo dribtelta gal sprindžio storiu.
Važiavau keliu link anksčiau, lapkričio mėnesį, apsemto Sausgalvių vieškelio ruožo, kad pasmalsaučiau, ar prasidėjus žiemai užlieta teritorija nemąžta, ar joje buvusios didelės vandens paukščių sankaupos nuo artėjančių šalčių nepatraukė į pietus.
Bet pasiekus Voryčios tiltą, ne vandens, o miškų didžiūnų paukščių – erelių, kranklių, garnių – būriai virš pelkėto miško jo pakrašty patraukė akį. Jie klykė ir aršiai grūmėsi, puldinėdami žemyn, vėl kildami į medžius, plakdami sparnais prieš naujų besitelkiančiųjų siluetus. Visi jie aiškiai buvo apnikę grobį, kuris galėjo būti didelis, šviežias ir masinantis. Taip plėšrūnai telkiasi pajutę kraują.
Palikau automobilį prie tilto ir nuklampojau įmirkusiu, aplink tyvuliuojančio potvynio apsupty skurstančiu pelkėtu mišku. Tai, ką išvydau netoli medžioklės pakylos, įrengtos prie medžio, buvo apgailėtina: baltas sniego apdrabas tarp krūmų dviejose vietose plačiai raudonavo nuo kraujo.
Čia aiškiai šaudyta šį rytą. Nuo medžiotojų – legalių ar nelegalių – šūvių krito dvi stirnos. Tas, kas jų čia patykojo, priviliojęs alkanas iš sniegino miško obuolių ir kukurūzų burbuolių lauknešėliu, nušovęs grobį, elgėsi kaip barbaras.
Nulupo odą, išdorojo skerdieną ir paliko ant sniego visas liekanas. Taip pat – kruvinus skudurus, kuriais gal šluostė peilius, gal rankas… Ir tai – saugomoje Nemuno deltos teritorijoje.
Gamtoje negalima neatsakingai elgtis
Medžiotojų ir žvejų draugijos Šilutės skyriaus vadovė Nijolė Endrikaitienė žurnalistei tvirtino, kad legaliai gali šiuose plotuose medžioti tik „Rusnės” klubo nariai. Bet ji nustebo, kad leidžiamas šiuo metu medžioti stirnas ir jų pirmamečius jauniklius kažkas nušovė lūkuriuodami bokštuose. „Paprastai šiuo metu medžioklės vyksta tik su varovais”, – sakė draugijos skyriaus vadovė.
Ji aiškinsis su klubo vadovu miškininku Romu Geču, kaip atsitiko, kad sumedžiotų žvėrių liekanos nebuvo sudėtos į specialias saugyklas, kurias privalo turėti visi klubai. „Taip neatsakingai elgtis gamtoje negalima”, – sakė vadovė.
Netrukus pavyko sužinoti ir šaulio pavardę. Šilutiškis Pranas Radavičius žurnalistei aiškino, jog vienos stirnos, neva nušautos Tarvydų miške, liekanas atvežė prie Voryčios, kad čia priviliotų mangutų – usūrinių šunų. Juos reikia naikinti, nes platina ligas. Apie antros stirnos liekanas jis sako nieko nežinąs…
„Tai įprasta praktika, nieko bloga nematau, ir inspektoriai už tai bausti manęs tikrai neketina”, – kalbėjo medžiotojas.
Jis sakė dar tikįs, jog po dienos paukščių puotos naktį atsėlins mangutas, o jis jo patykos ir nušaus.
Tačiau gyvosios gamtos inspektoriai yra kitos nuomonės. „Šilutės naujienų” žiniomis, dėl medžiotojo P.Radavičiaus veiksmų pradėtas tyrimas, tačiau nuobauda dar nepaskirta. Pirminiais duomenimis, medžiotojas pažeidė medžioklės taisykles, nes sumedžioti žvėrys turi būti apdorojami specialiose aikštelėse, žvėrių liekanos turi būti užkastos, o ne išmėtytos miške.
Pagal ATPK 85 straipsnio I dalį, už minėto reikalavimo nesilaikymą gresia 100-400 Lt bauda.