Autorius papasakojo apie savo gyvenimo ir kūrybos kelią, kaip atsidūrė Amerikoje. Profesinį gyvenimą pradėjęs nuo biologijos mokslų, jis kardinaliai pakeitė kryptį ir perėjo prie teologijos. Prisiminė, kad visada jį traukė filosofija, teologija. Kunigu tapti tuomet negalvojo, norėjosi giliau patyrinėti teologiją.
Svečias papasakojo apie sąsajas su Žemaičių Naumiesčiu. Miestelio evangelikų liuteronų bažnyčioje jis buvo konfirmuotas kunigo Jono Armonaičio. Čia pakrikštyta ir jo dukra. Jo kelionė link Dievo privedė prie kunigystės. Diena, kai apsisprendė tapti kunigu ir pateikė prašymą vyskupui, sutapo su diena, kai mirė kunigas J. Armonaitis. Filosofijos daktaro laipsnį turintis kunigas V. Aušra jau kelis dešimtmečius gyvena Čikagoje, kunigauja seniausioje lietuvių evangelikų liuteronų parapijoje.
Su susitikimo dalyviais V. Aušra pasidalino ir savo pastebėjimais, atsakė į gausius klausytojų klausimus. Jis pasakojo, jog rašyti poeziją pradėjo gana vėlai ir tam postūmis buvo jo mamos liga. Eilėraščiai gimė iš asmeninių išgyvenimų, vidinio nerimo dėl brangaus žmogaus. Proza ir poezija gimsta savaime, be didelių pastangų.
Pristatydamas savo eilėraščių knygą „Chronos ir Kairos“ V. Aušra sakė, kad ją sudaro skyriai, skirti tam tikram laikotarpiui – nuo advento iki gavėnios. Jis paaiškino, ką reiškia šios knygos pavadinimas. Eilėraščiuose apmąstomas kasdieninis gyvenimas bei tarpusavio santykiai, keliami įvairūs klausimai moralės tema, pastebimas gamtos grožis. Lyrikoje keliama daugybė klausimų, į juos yra daugybė atsakymų. Rašytojas Alvydas Šlepikas pastebėjo, kad V. Aušros kūryba yra „sakralinė poezija gryniausia savo forma – gamtos, kasdienybės, apčiuopiamo, matomo pasaulio meditavimas, kiekviename būties ir buities reiškinyje, blyksnyje, trupinyje ar trupmenoje matant Jo veikimą, transcendencijos šviesą. Eilėraščiai susipina, vienas kitą papildo, temos teka iš vieno teksto į kitą.“
Prabėgusi valanda su dr. V. Aušra buvo turininga ir šilta.
Nijolė RIMKIENĖ, vyresnioji bibliotekininkė