Daugiau nei pusvalandį apie šimtas Šilutės savivaldybės ūkininkų it musę kandę bergždžiai laukė atvažiuojančios žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės. Ūkininkų sąjungos Šilutės skyriaus pirmininkas Kęstutis Andrijauskas buvo susikvietęs pieno ir mėsinių galvijų ūkių šeimininkus, kad iš pirmų valdžios lūpų sužinotų, kokia jų veiklos perspektyva ir kokios paramos jie gali tikėtis užsitęsus Rusijos ir Europos Sąjungos konfliktui.
Ūkininkus jaudina tai, kad pieno ir mėsos supirkimo kainos krito perpus. Ūkininkai abejoja, ar tik mūsų Vyriausybė nenuolaidžiauja žemės ūkio produkcijos perdirbėjams, ar tikrai pieno bei mėsos gamintojai ir perdirbėjai lygiomis dalimis dalijasi nuostolius dėl draudimo žemės ūkio produktus įvežti į Rusiją?
Tačiau nei į vieną jų klausimą nebuvo atsakyta, nes į susitikimą ministrė neatvyko. Atvyko tik ūkininkų interesams atstovaujantys visuomeninių organizacijų lyderiai – Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas, Lietuvos pieno gamintojų asociacijos pirmininkas Jonas Vilionis.
Susirinkime dalyvavo Savivaldybės administracijos direktorius Sigitas Šeputis, Žemės ūkio skyriaus vedėjas Alfredas Nausėda bei Žemėtvarkos, Maisto ir veterinarijos tarnybų vadovai.
Ūkininkai sensta
Savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas A.Nausėda paminėjo, kad pagal auginamų galvijų skaičių Šilutės savivaldybė yra antra Lietuvoje. Per pastaruosius dvejus metus melžiamų karvių skaičius rajone padidėjo 800, o galvijų skaičius net 3 tūkstančiais. Ką dabar turi daryti 2690 rajono ūkininkų, kurie augina pieno ir mėsinius gyvulius, kai kiekvienas primelžiamas litras pieno ir parduota mėsa yra nuostolinga – superkama mažesne kaina nei savikaina.
Žemės ūkio skyriaus duomenimis, galvijus turinčių ūkininkų amžiaus vidurkis sparčia artėja prie pensinio amžiaus – jau yra 57 metai. Darytina išvada, kad jauni žmonės nenori tokio nestabilaus ekonominiu požiūriu verslo. Kas atsitiktų, jei visi rajono ūkininkai būtų priversti mesti šią nuostolingą veiklą? Juk tada darbą prarastų dar daugiau specialistų, nes ūkininkams padeda technikos, agrochemijos, veterinarijos priemonių tiekėjai.
Tačiau visi žino, kad ūkininkai, dantis sukandę, privalės iškentėti sunkumus, nes ne vienas iš jų yra įsipareigoję bankams – už 
paskolas statėsi fermas, pirko techniką ir t.t.
Todėl, pasak A.Nausėdos, ūkininkai laukia, kad greičiau normalizuotųsi santykiai su tais kaimynais, kuriems reikia jų užaugintos produkcijos. Be to, A.Nausėdos nuomone, ūkininkų finansinės problemos bent kiek mažėtų, jei Vyriausybė tiksliai vykdytų savo įsipareigojimą – iki gruodžio mėnesio sumokėtų pusę tiesioginių išmokų už deklaruotus pasėlius ir auginamą produkciją.
Salėje neatsirado nė vieno ūkininko, kuris būtų patvirtinęs, jog tokios išmokos jau pradėtos mokėti.
Nespėjo užsiauginti „lašinių“
Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas J.Talmantas apgailestavo, kad žemės ūkio produktų realizacijos pakilimas tęsėsi labai trumpai – tik porą metų. Tada ūkininkai jautėsi, jog dirba pelningai. Pasak J.Talmanto, žinome, kad gyvename kapitalizmo sąlygomis ir ekonominiai pakilimai bei nuosmukiai yra dėsningi, tačiau Lietuvos žemdirbiams pelningi metai buvo pernelyg trumpai ir ūkininkai nespėjo užsiauginti „lašinių“, kad prakentėtų atėjusius sunkumus.
J.Talmantas ragino ūkininkus nesitikėti, kad pagalbos ranką dėl patirtų nuostolių išties Europos sąjungos valstybės. Lietuvos ūkininkai dėl Rusijos embargo patiria keliskart didesnius nuostolius nei didžiųjų ES šalių ūkininkai. Tačiau pagalbos iš ES neverta tikėtis, nes kompensacijų fondo lėšos kaupiamos iš tų pačių mokesčių, kaip ir tiesioginės išmokos žemės ūkio veiklai paremti. Todėl kiekvienos didesnės šalies, kurios žemdirbiai nepatiria didesnių nuostolių dėl embargo, parlamentarai, balsuodami už tokių nuostolių kompensacijos padidinimą Lietuvai, nesutiks, kad jų šalių ūkininkams būtų mažinamos tiesioginės išmokos.
J.Talmantas abejoja, kad Lietuvos Vyriausybė išnaudojo visas savo galimybes, kad apsaugotų savų ūkininkų interesus. Jo nuomone, valdžia per daug nuolaidžiauja žemės ūkio produkcijos perdirbėjams ir nesureguliuoja, kad patiriami nuostoliai gultų lygiaverčiu svoriu tiek ūkininkams, tiek perdirbėjams.
Kvietė į suvažiavimą
Lietuvos pieno gamintojų asociacijos pirmininkas J.Vilionis, pasakodamas apie asociacijos derybas su Vyriausybe dėl ūkininkų interesų, sakė, kad dažnai jos primena kurčiojo ir aklojo pokalbį. Kartais susidaro vaizdas, kad ūkininkų pagamintas pienas ir mėsa valstybės vadovams yra tik papildomų problemų šaltinis. Pasak J.Vilionio, Žemės ūkio ministerijoje dirba 300 darbuotojų, tačiau tokių, su kuriais būtų galima spręsti ūkininkams aktualiausias problemas, rasti sunku. Jo pastebėjimu, su kiekvienu valdžios pasikeitimu ministerijoje randasi vis jaunesnių mažą patirtį turinčių tarnautojų, kurios labiau tiktų grožio konkursus rengti, bet ne ūkininkų interesus ginti ir problemas spręsti.
Papostringavęs apie būtinybę derėtis su valdžia ir galimus pasiekimus, J.Vilionis ragino ūkininkus būti aktyvius, tapti asociacijos nariais. Apie 50 Ūkininkų sąjungos narių kviečiami dalyvauti visuotiniame Lietuvos pieno gamintojų suvažiavime, kuris vyks lapkričio 11 d. Vilniuje, LITEXPO parodų centre.
Pasak J.Vilionio, tai bus puiki proga visai Lietuvos Vyriausybei pasakyti apie situaciją, į kurią yra įstumti ūkininkai. O jeigu niekas neklausys, pasak J.Vilionio, gal reikės tartis ir apie kitą suvažiavimą, kuris jau vyktų su galinga ratuota technika prie Seimo rūmų…
Ministerija neturi ką pasakyti žmonėms?
Savivaldybės administracijos direktorius S.Šeputis stebėjosi žemės ūkio ministrės V.Baltraitienės poelgiu, kuri pažadėjusi susitikti su žmonėmis, neatvyko ir neatsiuntė jokio įgalioto atstovo, kad paaiškintų ūkininkams apie situaciją ir apie ministerijos veiksmus padėčiai normalizuoti. Toks požiūris į žmones, pasak S.Šepučio, yra nemalonus ir verčia manyti, kad šiuo metu ministerijai vadovauja žmonės, kurie ūkininkams neturi ką pasakyti.
S.Šeputis pasidžiaugė, kad Šilutės ūkininkai yra organizuoti, ir ragino juos kovoti dėl savo interesų.
Susirinkimo dalyvių paprašytas skirti lėšų autobuso nuomai, kad galėtų nuvažiuoti į suvažiavimą, S.Šeputis teisinosi, kad Savivaldybės biudžete tokių išlaidų nėra suplanuota. Tačiau įsipareigojo padėti surasti rėmėjų tarp rajono verslininkų ir pasirūpinti, kad Šilutės ūkininkai būtinai dalyvautų suvažiavime.
Antausiai biurokratams
Susirinkimo pabaigoje ūkininkai guodėsi ir kitokiais rūpesčiais, kurie, jų manymu, kyla dėl to, kad rajono valdininkai blogai dirba savo darbą.
Neprisistatęs garbaus amžiaus ūkininkas, turintis 10 karvių, pasakojo, kad liko be ganyklų. Jis dešimt metų vaikščiojo pas rajono žemėtvarkininkus, bet niekaip nepasiekė, kad galėtų įsigyti žemės. Dabar apie jo namus 6 ha žemės privatizavo kiti žmonės, kurie, ūkininko manymu, net nesiruošia ūkininkauti.
Žemėtvarkos skyriaus vadovas Artūras Juočas šią situaciją paaiškino Lietuvoje galiojusiu įstatymu, kuris žemę padarė „kilnojamuoju“ turtu: tai yra, kad žemės nuosavybė galėjo būti atkurta bet kuriame Lietuvos krašte.
Rusniškė ūkininkė Snieguolė Radvinskienė žemėtvarkininkus išvadino nieko neveikiančia institucija. Ji piktinosi, kad Šilutėje yra daug valstybei priklausančios žemės, kurią išsinuomoja asmenys tik dėl vienos priežasties – kad gautų tiesiogines išmokas ir žymėtų degalų kvotas. O jai, poros šimtų galvijų savininkei, apie pusę reikiamų ganyklų tenka nuomotis iš tokių „ūkininkų“. Moterį piktina ir tai, kad tokie „ūkininkai“ reikalauja priimti sąskaitas, jog neva ji pirkusi iš jų pašarus. Jeigu tokių sąskaitų ji nepriimanti, pievų nuomotojai grasina ją apkaltinti, jog savavališkai nuganė pievas. Pasak ūkininkės, sąskaitos tokiesm „ūkininkams“ reikalingos, kad suvaidintų pašarų gamybą ir pateisintų gaunamas ES tiesiogines išmokas.
Buvo ir daugiau ūkininkų, kurie piktinosi iki šiol toleruojamais tokiais „sofos ūkininkais“, kurie išsinuomoja valstybės žemę, bet jos nedirba ir trukdo tikriems ūkininkams išsinuomoti ar nusipirkti valstybės žemę. Ūkininkai žemėtvarkininkus kaltino, kad pastarieji aplaidžiai kontroliuoja, kaip „sofos ūkininkai“ ūkininkauja.
Neprisistačiusi ūkininkė pasiguodė, kad šiemet įsigijusi nuosavybę į žemę gavo dvi sąskaitas – už žemės nuomą ir žemės mokesčio. Kitaip tariant, yra dukart apmokestinta už tą pačią žemę.
Savivaldybės administracijos direktorius S.Šeputis paaiškino, kad šį nesusipratimą bus galima nesunkiai išspręsti. Reikia tik apsilankyti su turimais dokumentais Savivaldybėje. Pasak direktoriaus, toks nesusipratimas galėjo įvykti dėl to, jei žemės nuosavybės dokumentai buvo įregistruoti vėliau nei gegužės mėnesį – kai Savivaldybė dar neturėjo informacijos, kad jos išnuomota žemė jau yra privatizuota, todėl ir pateikė žemės nuomos sąskaitas. Žemės mokesčio sąskaitas išrašė Valstybės mokesčių inspekcija pagal turimą informaciją apie įsigytą žemės nuosavybę.