Istorine prasme Šilutės krašte ilgą laiką vyravo evangelikų liuteronų tikėjimas. Tačiau jau daug metų Vilkyčių, Saugų ir Kintų parapijose net 90 procentų visų gyventojų sudaro katalikai.
Jokios pastovios nuosavybės – bažnyčių, klebonijų ir parapijos namų – neturintys tikintieji katalikai Vilkyčiuose norėtų kurti religijos ir kultūros centrą, tačiau kelią jiems stoja biurokratinės kliūtys.
Bendradarbiaujant ir sulaukus konkrečios paramos iš tuometinės Savivaldybės, Saugų seniūnijos, visų trijų parapijų tikinčiųjų ir vietos verslininkų, per trejus metus (nuo 2002 m. iki 2005 m.) vilkytiškiai buvusių Vilkyčių kultūros namų dalyje įrengė koplyčią, šarvojimo patalpą, poilsio kambarį, butą kunigui ir sanitarines patalpas. „Visomis patalpomis nuolat naudojamės jau dešimtmetį, atliekame priežiūros darbus, remontus“, – pasakojo Vilkyčių parapijos klebonas Alfredas Memys.
Kadangi nei kintiškiai, nei saugiškiai katalikai atskirų patalpų taip pat neturi, gimė idėja Vilkyčiuose įsteigti bendrą, visoms trims parapijoms skirtą religijos ir kultūros centrą. Tačiau reikia bent mažiausios garantijos, kad naudojamų patalpų niekas neatims.
Nuo 2005 m. vilkytiškiai ne kartą kreipėsi į Šilutės r. savivaldybės vadovus, prašydami surasti tinkamą sprendimą: arba atiduoti jiems šias patalpas, arba pagal panaudos sutartį leisti naudotis ilgesnį laiką. Paskutinysis prašymas įteiktas praėjusių metų gruodžio pabaigoje.
Tačiau nei dabar, nei anksčiau teigiamo atsakymo klebonas ir prašymą parašais parėmę Vilkyčių parapijos tikintieji negavo.
Savivaldybės pozicija šiuo klausimu paprasta. „Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnyje nėra numatyta galimybė Savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą perduoti panaudos pagrindais religinėms bendruomenėms. Tai nėra numatyta ir kituose šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose“, – nurodoma administracijos direktorės I.Vasiljevienės parengtame atsakyme.
„Tarsi parapijos žmonės, kurie nori būti pakrikštyti, ruošti savo vaikus Komunijai, tuoktis arba tinkamai išlydėti mirusiuosius, būtų ne bendruomenės nariai“, – stebėjosi dvasininkas.