Ir vėl Žolinė – diena, kada pajuntame, kad rudenėja. Gražuolė vasara kiek įmanydama stengiasi globoti suvešėjusią augmeniją, žoles ir krūmus laiko apkabinusi švelniu voratinklių pūku, kad šalnos nepakąstų. Per širdį nusirita banga – nejau ir vėl ruduo žingsniuoja pamažu už rankos vasarą paėmęs, jų pėdsakus nuplaut vis paskuba neklaužada lietus?
Mūsų svajonės išsipildė: mes, Smaragdo meditacijų klubo moterys, – savo Žolinės pasakos kūrėjos…
Tęsdamos tradiciją susiburiame maloniam pabendravimui – prasmingai leisdamos laiką gamtoje, vaikščiodamos po pievas ir rinkdamos Žolinės puokštę. Ją pradedame komponuoti nuo kiečio, pelyno, dagio ir usnies, pridėdamos jonažolių, kraujažolių, bitkrėslių ir visų kitų vasaros spalvomis alsuojančių žiedų, žiedelių ir javų varpų.
Mūsų puokštė – žinutė Gamtai, dievams, padėka už naująjį derlių, naują etapą, už bendravimo džiaugsmą ir trumpą atsipalaidavimą.
Trumpai aptarusios darbų eigą, vėl patraukėme į pievą rinkti žiedų gėlių kompozicijai. Iš pievų ir darželio gėlių, lapų, javų varpų sukūrėme apskritimo formos geometrinę kompoziciją, simboliškai vaizduojančią dvasinę ir kosminę tvarką. Kompozicijos centrą papuošėme penkiomis vandens lelijomis. Taip septintąjį kartą, susirinkusios Povilų kaime, Kintų seniūnijoje, pas bičiulę Virginiją, atsisveikinome su vasara.
Užbaigusios kūrybinį sumanymą, visos kartu džiaugėmės, fotografavomės, stebėjomės, kad atradome naują Žolinę, atsivėrusią dar neregėtai naujomis vasaros spalvomis, kvapais ir gamtos ramybe.
Ačiū Tau, Virginija, tai nepamirštama!