Žolinės papročiuose – senojo Žemynos kulto atšvaitai

zoline veŽolinė savo esme yra derliaus šventė. Tą rodo į šventinti nešamų žolynų puokštes įmaišomos javų varpos, kartais ir daržovės. Būtent šios šventės papročiuose ir simbolikoje akivaizdžiai matyti, kaip Marijos kultas yra pakeitęs baltiškos žemės dievybės Žemynos kultą. Suvokus šį faktą visai kitomis spalvomis nušvinta pasakymas, kad Lietuva – Marijos žemė.

Tai nereiškia, kad Lietuva tapo Mariją savo globėja pasirinkusių kryžiuočių nuosavybe. Žinia yra kita – ši žemė priklauso lietuvio ypač gerbiamai žemės dievybei, maitintojai ir derliaus davėjai. Kryžiuočiams kalaviju ir ugnimi atnešus į mūsų žemes naują tikėjimą, pakito tik garbinimo objekto pavadinimas, o esmė liko ta pati. Pasak etnologo Liberto Klimkos, ši baltiška esmė vis dar gyva iš seniausių laikų ateinančiuose Žolinės papročiuose.

– Žolinė visiems žinoma kaip Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena. Ar nėra taip, kad kaip ir už daugelio kitų krikščioniškų švenčių, taip ir už šios slypi kokia nors senojo baltų tikėjimo šventė?

– Čia reikia kalbėti apie kultūrų susiliejimą arba inkultūrizaciją. Į tai, ką vėliau priima tauta kaip naują filosofinę doktriną, įsiterpia labai daug senųjų tradicinių paprotinių dalykų. Ir Žolinės šventė turi daug tradicinių papročių, kurie gali siekti labai tolimus laikus, senuosius baltų religijos ir mitologijos klodus.

Terminas „pagonybė“ kaip tik ir nusako tą pereinamąjį laikotarpį. Lotyniškai „paganus“ reiškia „kaimietis“. Kai senoji baltų religija po Lietuvos krikšto neteko žynių luomo įtakos, nebebuvo įmanoma reglamentuoti tos religijos vyksmo, ir Lietuvos kaimuose, nuošaliose vietose religiniu požiūriu žmonės elgėsi, kaip kas išmanė. Tada atsirado visi pagoniškieji kultai, daugiadievybė, labai suklestėjo visokių demonų, dvasių lygmuo.

Tai palaipsnis senosios ideologinės sistemos irimo procesas. Jis nėra pakankamai ištyrinėtas. Apie tai pradėjo kalbėti G. Beresnevičius, ir aš šiek tiek prie to prisidėjau. Tas laikotarpis – vadinamoji „tikroji pagonybė“ – apimantis laiką nuo Lietuvos krikšto iki mūsų laikų, yra labai įdomus etninės kultūros fenomenas. Iš senosios religijos likučių susiklostė daugelis mūsų etninės kultūros reiškinių. Tai, kas kadaise buvo šventi, sakraliniai ritualai, apeigos, tapo liaudiškais žaidimais, prietarais, tikėjimais, kuriais, beveik kaip pasakomis, truputį tikima, truputį ne. Tai didžiulis kultūrinis sluoksnis.

– Tai ką gi reiškė senovėje Žolinė?

– Pažvelkime į jos esmę. Žolinės šventė – viena iš devynių reikšmingų Švč. Mergelės Marijos adoracijos švenčių metų cikle. Bet iš esmės tai yra derliaus šventė. Per šią šventę pašventinamas vasaros darbų rezultatas, ką žmogus užsiaugino. Ypatingas dėmesys apeigose – javams, taip pat ir daržovėms.

Lietuvoje per Žolinę padaroma graži puokštė, kurioje – po keletą visų žmogaus auginamų javų varpų, permaišytų su darželio ir laukų gėlėmis. Žemaičiai į tą puokštę įdeda piktdagį – tai labai įdomus senosios mitologijos atšvaitas.

Pašventintas piktdagis nunešamas į dirbamus laukus ir pasodinamas šaknimis į viršų, kad unsys išnyktų iš dirvos. Usnis – pati pikčiausia piktžolė, o žvelgiant semantiškai ji yra velnio arba senojo požemio valdovo Velino augalas. Pasodinant ją šaknimis į viršų parodomas noras, kad Velinas pasiimtų savo augalus ir netrukdytų žmogui ūkininkauti.

– Kodėl derliaus šventė buvo priskirta Švč. Mergelei Marijai?

– Tai istorinis paradoksas. Su Švč. Mergelės Marijos vardu į Lietuvą atėjo kryžiuočiai. Kryžiuočių ordinas buvo save priskyręs Švč. Mergelės Marijos globai. Tai buvo mūsų pikčiausio priešo simbolis. O Lietuva tapo Marijos žeme.

Tai galima paaiškinti tuo, kad lietuvių tauta buvo išplėtojusi žemės dievybės kultą. Kokiais vardais ji buvo vadinama, mes galime tik spėlioti. Labai gerai išsilaikiusiuose prūsiškuose šaltiniuose, taip pat ir Žemaitijoje dažnai minimas Žemynos vardas. Ji ir Žemėpatis yra pora, kuri globoja žemdirbystės darbus, žemdirbio triūsą. Šitas kultas, matyt, buvo labai stiprus ir smarkiai išplėtotas.

Latviai turi panašią žemės deivę Marą. Mes turime daugybę papročių, kurie išlikę iki mūsų laikų – ar nuotrupomis, ar aidais, ar reliktais, – kurie kalba apie žemės šventumą. Jų rasime visur – sėjos pradėtuvėse, pirmosios vagos šventėje. Žemė lietuviui buvo šventa.

Daugiau skaitykite ČIA.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.