Jau seniai akcentuoju, kad Aistė yra geriausia, kas galėjo nutikti žvejams mėgėjams ir visiems, kuriems šie klausimai yra aktualūs, todėl džiaugiuosi turėdamas galimybę prisidėti prie jos parengto pokyčių paketo savo parašu ir aktyviu palaikymu. Darbas tikrai labai sudėtingas, kokybine prasme viršijęs mano lūkesčius, be to, reikalaujantis plataus sutarimo, kurį jau vakar pademonstravo per 40 pasirašiusių asmenų iš skirtingų Seimo frakcijų.
Ar tai galutinė projekto redakcija? Ne, esame atviri pasiūlymams vardan geriausio rezultato, tad su pasiūlymais ir pastabomis kreipkitės į projekto rengėją A. Gedvilienę – vertinsime, klausysimės, tačiau pagrindinio tikslo, duoto pažado rinkėjams, esu tikras, pakeliui nepamesime.
Labai trumpai apie tai, kokie pokyčiai mūsų laukia: jau 2022 m. nelieka verslinės žvejybos vidaus vandenyse; verslinės žvejybos pasitraukimas iš Kuršių marių vyks palaipsniui ir bus užbaigtas 2024 m.; atsiranda papildomų apribojimų, tačiau paliekamos ir tam tikros išimtys tikrai tradiciniams senoviniams žvejybos būdams – kultūriniam paveldui – siekiant jį saugoti. Plačiau – teisės akto projekte arba išplėstiniame A. Gedvilienės „Facebook“ pranešime; numatomas žvejo mėgėjo bilieto, taip pat licencijų kainų kilimas.
Įsipareigojimą mokėti kompensacijas pasitraukiančiam verslui iš šių rinkliavų girdėjome įvairių viešų akcijų metu, mainais į priimamus sprendimus verslininkų atžvilgiu. Pasibaigus kompensacijų laikotarpiui surenkamos lėšos būtų naudojamos įžuvinimui, aplinkos apsaugai.
Kodėl draudimams numatomas laipsniškumas? Pokyčiai prasidės jau kitąmet, tačiau kai kurie verslininkai turi įsipareigojimų ir ES paramų, todėl 2024-uosius metus turime laikyti ne pokyčių pradžia, o jau galutiniais etapais, kurie bus aktualūs jau tik daliai įmonių. Pokyčiai, sėkmingai praėjus procedūras Seime, prasidėtų jau kitąmet.
Pasigirsta nuogąstavimų apie tai, kad įsigaliojus pokyčiams bus išnaikintas mūsų kultūrinis paveldas, atsigaunantys ir gausėjantys žuvų ištekliai pajudės į Rusijos teritoriją, o mes neteksime galimybės ragauti šviežios lietuviškos žuvies. Bet ar tikrai?
Didžioji dalis žuvų (lašiša, šlakis, ungurys, žiobris, ešerys, eršketas) migruoja Lietuvai priklausančia Kuršių marių dalimi, jų migracijos keliai veda į Nemuno žemupį bei kitas Lietuvos upes, todėl gausėjantys ištekliai papildys mūsų teritorijoje esančius vandenis;
žvejybą plastiko tinklais bei išmaniosiomis gaudyklėmis vargu ar galime vadinti mūsų kultūriniu paveldu, veikiau sovietmečio, su tam tikromis transformacijomis, palikimu;
jau šiandien dienai oficialiai žvejų verslininkų sugaunami kiekiai balansuoja ties 1000 t metine riba, kai tuo tarpu per metus importuojame 130 000 – 150 000 t žuvies, taigi, tikimybė, kad valgote lietuvišką rūkytą žuvį, net ir pajūrio krašte, yra santykinai labai nedidelė ir neviršija 1%, tačiau turime galimybę mėgautis tokiomis šviežiai rūkytomis žuvimis, kaip plačiakaktis, vilkžuvė, dorados, atlanto menkė, skumbrė, afrikinis šamas ir pan.
Negalime ignoruoti ir statistinių duomenų apie žvejų verslininkų kuriamą pridėtinę vertę per sukuriamų darbo vietų, jų apmokėjimo bei į valstybės biudžetą sumokamų mokesčių, prizmę. Neabejoju, kad už verslo pasitraukimą bus sąžiningai bei teisingai atlyginta, o ir žvejyba niekur nedings, tačiau jau bus kiek kitokia – labiau orientuota į pramogą, laisvalaikį ir tikrai ne mažiau pelninga, nepamirštant tikrųjų, o ne pseudo, kultūrinių tradicijų.
Audrius Petrošius, Seimo narys