Zuzana Konstancija buvo jauniausia – devintas vaikas šeimoje.12-kos jau buvo „šeimininkė“, gelbėjo malūne, melžė karves, kiaules šėrė, ravėjo daržus. Tik duonos iškepti nemokėjo – neužteko jėgų tešlą išminkyti. Neilgai šeimininkavo malūne – atvažiavę stribai paauglę areštavo, mušė, kankino, kad išgautų žinias apie tėvus. Nepavyko. Ištrūkusi, aidint šūviams, leidosi bėgti. Pabėgo, į tremtį neišvežė.
„Jeigu Dievulis būtų davęs, būčiau dar gausesnę šeimą turėjusi“, – atvirauja Z. K. Medingienė, pagimdžiusi 11 vaikų, du iš jų jau palaidojusi, o iš viso užauginusi tris dešimtis. Iš nuostabos net aikteli – 30? Pasirodo sovietmečiu, kai dar kaime nebuvo vaikų darželių, ji priimdavo kaimynų atžalas į savo namus prižiūrėti. Spėjo ir kolūkyje, ir namuose darbus nudirbti, savus ir svetimus vaikus su meile auginti. Daugiavaikei Medingių šeimai anuometinė valdžia nedavė nei paskyros automobiliui, nei socialinių pašalpų, tik dosniai atseikėjo ordinų bei medalių, Motinos didvyrės žvaigždę ir gausybę padėkų.
Sulaukusi 21-erių sutiko Julių – lemtąjį vyrą, pasirodžiusį nagingu, gražiu, rūpestingu. Neklydo. Kraičiui jiedu gavo avį, dvi vištas, paršiuką, miltų, pasiskolino pinigų ožkai pirkti, mat po širdimi jau spardėsi pirmagimė. Zuzana Konstancija vardija savo atžalas, pasididžiuodama kiekviena jų. Anūkais ir proanūkiais jubiliatė taip pat džiaugiasi, bet skaičiaus įvardinti negali – tiek daug jų turinti. Džiaugiasi, kad kiekvienas, kai tik gali, aplanko, po muziejus, dvarus pavežioja, namų aplinką sutvarko, pas gydytoją pavėžėja.
Šviesių akių ir motiniškos širdies jubiliatė neslepia, kad vaikai ruošia jubiliejaus šventę, o prie šventinio stato susės net pusšimtis pačių artimiausių ir mylimiausių. Šviesuole, kurią kiekvienoje šventėje ar svarbesniame susiėjime sutiksi, džiaugiasi ir kaimo bendruomenė.