Dirbti Vilkyškių pieninėje Eligija pradėjo būdama penkiolikos, per vasaros atostogas. Šią pirmąją darbo vietą ji prisimena su šypsena.
„Turėdavau išplauti ir paruošti specialias dėžes-talpyklas su plastikiniais indeliais pieno mėginiams atrinkti. Per dieną išplaudavau šimtus tų indelių – reikėdavo nuimti kamštelius, juos nuplauti ir uždėti atgal, o indelius pažymėti brūkšniniais kodais“, – pasakoja ji.
Vėliau jos pareigos pasikeitė – ji tapo išvažiuojančiąja laborante. Pieno supirkimo punktuose ir pas ūkininkus ji imdavo pieno mėginius ir siųsdavo juos tyrimams. Tam tekdavo keltis trečią ar ketvirtą valandą nakties, kad laiku pasiektų paskirties vietą. Eligija juokiasi, kad yra net užsnūdusi prie pieno punkto, belaukdama, kol atvyks jo vedėja.
Tarp žalios uniformos ir balto chalato
Šiaulių universitete Eligija baigė pradinių klasių mokytojos ir dailės parengiamąsias studijas, vėliau įstojo į Lietuvos teisės akademijos Kauno policijos fakultetą ir įgijo policininkės kvalifikaciją. Atrodė, kad kelias jau pasirinktas, tačiau Vilkyškiai vis viliodavo atgal.
„Kai tik grįždavau į Vilkyškius, mane traukdavo užsukti į pieninę. Žalia uniforma buvo graži, bet, matyt, baltas chalatas traukė labiau“, – sako ji.
Sugrįžti paskatino ir pats generalinis direktorius Gintaras Bertašius. Kai tik susitikdavo su Eligija, jis klausdavo, kada ji sugrįš, ir pridurdavo, kad jai labiau tinka baltas chalatas.
Taip ir nutiko.
Karjeros laiptais – nuo pakavimo cecho iki gamybos vadovės
Eligija išbandė ne vieną poziciją. Grįžusi po pertraukos ji tapo pakavimo cecho meistre, vėliau jėgas išbandė ir kaip eksporto vadybininkė. Ji įformino ne vieną sunkvežimį sūrių Panemunės muitinės poste ir pardavinėjo saldžią grietinėlę. Su užsienio klientais nutikdavo ir juokingų atsitikimų.
„Mano vardas iš Vokietijos klientų lūpų skambėdavo labai įdomiai. Ne Eligija, o Alydžyja“, – prisimena ji.
Tuo pat metu ji neakivaizdžiai baigė verslo administravimo studijas Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakultete ir įgijo logistikos specializaciją. Netrukus ji sulaukė pasiūlymo tapti pakavimo cecho vadove. Šiuos metus Eligija prisimena ypač šiltai.
„Kiek smagių prisiminimų iš šio laikotarpio, kiek prikrautų sunkvežimių iškeliavo po visą pasaulį!“, – sako Eligija.
Tuo metu ji intensyviai prisidėjo prie sandėlio ir užsakymų valdymo programos kūrimo. Analizė ir logiškų sprendimų paieška ją taip įtraukdavo, kad ji iki ryto galėdavo svarstyti, kaip darbus ir duomenis sujungti į vieną sistemą.
Galiausiai sulaukė pasiūlymo tapti gamybos vadove. Eligija neabejoja, kad jį lėmė visa ši patirtis, o įvairios studijos, anot jos, padeda iki šiol.
Technologinis iššūkis – prisijaukinti robotus
Šiandien Eligija atsakinga už sklandų gamybos darbą ir technologinių procesų organizavimą – nuo pirmųjų į pieninę patekusių pieno lašų, virstančių sūriais, iki galutinių gaminių iškeliavimo pas klientus.
Jos darbo diena – planų ir netikėtumų mišinys. Suplanuoti galima daug – kiek tonų pieno perdirbti, kiek pagaminti sūrių, kiek išrūgų ir jų produktų, kaip viską sandėliuoti. Tačiau numatyti gedimų ir kitų netikėtumų neįmanoma.
„Pienas ir sūriai yra gyvi – jie nuolat kinta ir reikalauja dėmesio“, – aiškina gamybos vadovė.
Gamyba vyksta be perstojo, tad sprendimų reikia nedelsiant, visą parą, ištisus metus. Todėl, pasak Eligijos, vadovaujant gamybai svarbiausia universalumas ir gebėjimas greitai orientuotis.
Per visą laiką, kai Eligija dirba pieninėje, gamyba labai pasikeitė. Didžiausia permaina, pasak jos, buvo sparti plėtra ir gamybos apimčių augimas. Tai reiškė investicijas į naujus įrenginius, naujų cechų atidarymą ir technologinę pažangą. Teko priprasti ir prie naujų kolegų, tik jau kiek kitokių.
„Teko susidraugauti ir su geležiniais darbuotojais – robotais“, – juokiasi Eligija.
Tempas didžiulis, todėl Eligija ir pati nesiliauja mokytis. Rinka nuolat reikalauja naujų, įdomių produktų, o įmonė suteikia galimybę lankyti seminarus ir mokymus.
Eligija neslepia, kad retkarčiais tenka sunkiai atsidusti – nors dinamiškumas žavi, kartais tiesiog norisi ramybės. Už paramą ji dėkinga vadovui Arvydui Zarankai, kuris, jos žodžiais, yra kaip tėtis: „Kai reikia, visada padės, patars, o prireikus – pastūmės į priekį“.
Pieno pramonei stinga jaunųjų specialistų
Eligija pastebi, kad darbas pieno pramonėje neretai lieka šešėlyje, o pieno technologija yra sudėtinga mokslo sritis, kurioje studentų vis dar trūksta.
„Tai daug atsidavimo ir pagarbos reikalaujantis darbas. Reikia daug profesionalumo ir meilės, kad gardžiausias sūris atsirastų ant kiekvieno mūsų stalo“, – pabrėžia ji.
Pasak gamybos vadovės, Vilkyškių pieninės kolektyvas stiprus todėl, kad didžiąją jo dalį sudaro ilgamečiai darbuotojai. Jie matė, kaip auga pieninė, o kartu stiprėjo ir tarpusavio supratimas. Žmonės čia susikalba iš vieno žvilgsnio.
„Žinoma, kaip ir visur, visko būna, bet tik kartu įveikiame visas negandas ir džiaugiamės rezultatais. Tai įrodo nuolat didėjantis klientų ratas, augantis parduodamos produkcijos kiekis ir pelnomi apdovanojimai. Vadinasi, einame teisingu, bendru sūrio keliu. Kartais kluptelime kasdienybėje, bet išliekame veržlūs ir stiprūs kaip komanda“, – sako Eligija.
Darbas su žmonėmis, pripažįsta Eligija, yra įdomus, bet gana sudėtingas, nes kiekvienas turi savo nuomonę, nusivylimų, džiaugsmų ir vargų. Bendrą kalbą ji randa remdamasi atjauta, gebėjimu išklausyti ir pasirengimu padėti bėdoje bet kuriuo paros metu. Šie principai vienodai tinka ir gamykloje, ir bendruomenėje.
Tvirtai įleistos šaknys Vilkyškiuose
Eligijos ryšys su Vilkyškiais gilus. Ji gimė ir augo Barziūnų kaime, vos už penkių kilometrų nuo miestelio. Ten sukūrė šeimą, užaugino sūnų Aivelijų ir gyvena iki šiol. Prieš aštuonerius metus ji tapo Vilkyškių miestelio bendruomenės pirmininke.
Moteris įsitikinusi, kad šias pareigas lėmė jos charakterio bruožai – polinkis rūpintis kitais, organizuotumas, nuolatinis veiklumas ir noras kurti gražesnį gyvenimą miestelyje.
Prieš aštuonerius metus Eligija tapo Vilkyškių miestelio bendruomenės pirmininke.
Vilkyškiai, pasak jos, yra išskirtinis miestelis, kurio bendruomenė moka susitelkti ištikus bėdai. Eligija pasakoja, kad miestelio žmonės padėjo nuo karo pabėgusiai ukrainiečių šeimai su penkiais vaikais įsigyti namą ir įsikurti, o dabar telkiasi padėti dviem jauniems vilkyškiečiams, kovojantiems su sunkiomis ligomis. Su kaimyninėmis bendruomenėmis vilkyškiečiai kartu mini ir tradicines šventes.
„Mažame miestelyje žmonės vieni kitus pažįsta. Ištikus bėdai, čia daugiau bendrystės, nes visi yra kaimynai ar artimi pažįstami. Čia gyvena ir dirba šilti, draugiški žmonės, mokantys drauge ir verkti, ir džiaugtis. Dideliame mieste daugiau susvetimėjimo“, – įsitikinusi ji.
Eligijos nuomone, norint, kad regionuose žmonės ne tik dirbtų, bet ir kurtųsi, reikia geresnio susisiekimo su didesniais miestais ir daugiau užimtumo bei veiklų jaunimui. Taip pat būtina išsaugoti mokyklas ir gydymo įstaigas, nes jų uždarymas atbaido naujakurius.
Laisvalaikiu Eligija save apibūdina kaip nutrūktgalvę, vertinančią nestandartines, spontaniškas idėjas. Ji mėgsta keliauti ir rengti staigmenas, be galo myli gėles ir gražią aplinką.
Vilkyškių ji nesiruošia iškeisti į jokią kitą vietą. „Myliu visą savo miestelį, didžiuojuosi, kad jame gyvenu ir dirbu“, – sako Eligija.
O kas jos namuose visada būna ant stalo? Atsakymas nuoširdus ir paprastas, kaip ir pati Eligija: „Bet kada pavaišinsiu sumuštiniu su sūriu ir kavą pagardinsiu pienu!“.