Iš Šilutės kilusi G. Deimantaitė į užsienį išvyko vedama noro patirti gyvenimą svetur, mat dar būnant paauglei ir emigravus joms dviems broliams – Anglija atrodė itin patraukli šalis. O praėjus keliems metams gyvenant svetur, moteris suprato, kad tai yra jos namai.
Atvykusi į svetimą šalį Gintarei teko dirbti įvairiausių darbų ir fabrike, ir grožio srityje, tačiau moteris atrado save pabandžiusi vairuoti vilkiką. Šešerius metus dirbusi vilkiko vairuotojos darbą G. Deimantaitė ragina nebijoti ir kitas merginas pabandyti šios profesijos, mat darbo pobūdis ir alga – tikrai motyvuoja.
„Sunku atrodo tik iš šalies, mat pats vilkiko dydis ir gabaritai gąsdina, bet kai esi už vairo – nieko nėra sunkaus, dingsta visos baimės. Svarbiausia yra suprasti pačią figūrą, ką ir kaip valdysi. O kai supranti – viskas gaunasi savaime“, – pasakoja G. Deimantaitė.
Visgi, šiuo metu Gintarė vairuotojos darbą yra „padėjusi į šoną“ ir dabar dirba grožio srityje – plaukų priauginimo meistre.
Trūko moteriškos rutinos
Anot Gintarės, net ir motyvuojanti bei pakilusi alga – 4 tūkstančiai svarų sterlingų per mėnesį – vairuojant vilkiką nesustabdė jos noro išbandyti save kituose darbuose. Moteris džiaugiasi sugrįžusi į grožio srity, mat prieš tai dar yra dirbusi manikiūrininke. Metus laiko G. Deimantaitė derina du visiškai skirtingus darbus tarpusavyje:
„Dabar vilkikės darbas yra jau kaip ir šone. Šuo metu užsiimu plaukų priauginimu ir kelias dienas dirbu su vilkiku. Anksčiau dirbdavau su nagų priauginimais, o dabar pradėjau dirbti su plaukais.
Viskas buvo gerai su vairuotojos darbu ir valandos tenkino, ir pats darbas nebuvo sunkus. Bet man norėjosi išeiti į darbą užsidėjus suknelę, batelius, o ne išvien treningus, sportbačius.“
Gintarei trūko elementarios moteriškos rutinos puoštis, nuvesti sūnų į mokyklą ir panašiai.
„Moteriškumas pas mane visada buvo, bet turiu omenyje, kad tos pačios rutinos trūko, kad atsikeli, ateini ir susitvarkai plaukus, užsidedi suknelę, išeini į darbą nuvežusi vaiką į mokyklą.
O kai dirbi vilkiko vairuotojos darbą, tu keliesi ir penktą ryto, ir šeštą ryto. Man norėjosi labiau pačiai dėliotis savo dieną taip kaip aš noriu, išeiti pasipuošusiai ir apskritai, kadangi turiu tų santaupų, galiu leisti sau pamėginti išbandyti save ir kitose srityse, vis dar ieškau savęs.
Nesu iš tų žmonių, kurie labai ilgai užsistovėtų vienoje vietoje, vis ieškau kažkokių perspektyvų ir geresnio gyvenimo. Tad daviau sau laiko iki vasaros pasiklaidžiojimui, kad atrasčiau, ką iš tikrųjų noriu gyvenime veikti“, – pasakoja savo darbinius planus G. Deimantaitė.
Pasiteiravus, ar tekdavo susilaukti nemalonių stereotipų prikaišiojimų dėl vairuotojos darbo, Gintarė juokiasi, kad komentarus nors ir skaito, tačiau į juos visai nekreipia dėmesio:
„Paskaičiusi komentarus apie save, įsivaizduoju, kad sėdi neadekvačiai mąstantis žmogus, rašinėja kažkokias nesąmones. Ta kritika dažniausiai būna iš žmonių, kurie nesupranta nei ką rašo, nei apie ką rašo. O visi kiti, su kuriais esu susidūrusi, tai mane supranta ir palaiko.“
Muzikinė karjera
Nuolatos žmonių apsuptyje ir bendravimo nestokojanti Gintarė dabar savo laisvalaikį skiria ir naujai atrastam pomėgiui – dainavimui, muzikos kūrimui. Tiesa, ilgaplaukė mergina neslepia, kad pradėdama naują veiklą taip pat gali sulaukti įvairių komentarų:
„Aš į komentarus nekreipiu dėmesio, būnu jiems nusiteikusi, kad jų bus visokių: dėl išvaizdos, kad esu blondinė ilgais plaukais, kad dar viena „olia lia“, tas sudėta, tas priklijuota, tas padaryta. Tai aš lengvai juos priimu, nes jei žmogus eikvoja laiką rašydamas apie mane komentarus, tai man jau yra reklama, jau man jis daro paslaugą.“
Tačiau Gintarė juokauja, kad į tokius komentarus visai nekreips dėmesio, „dainuos ir viskas“, mat atsiradusi tikslinė auditorija – klausytojai, motyvuoja labiau nei pikti komentarai. Pati mintis, pradėti muzikinę karjerą, kilo sėdint už vilkiko vairo:
„Tiesiog sėdėdama ekspromtu pagalvojau, o kodėl negalėčiau įrašyti dainos? Nieko per daug tuomet negalvojau, įrašiau pirmą dainą, o tada pagalvojau ir apie antrą. Vėliau nusprendžiau eiti į vokalo pamokas ir dabar noriu įrašyti dar daugiau dainų, kur kiekviena bus vis geresnė ir geresnė.“
Moters planuose – dainų albumas, tačiau dar negali pasakyti ar ateityje, atsiradus progoms, vyks koncertuoti. „Kol kas dainos lietuvių kalba, o angliškai dainuoti dar neturėjau minties, bet visko gali būti, viskas gali pasikeisti“, – dalinasi savo įžvalgomis Gintarė.
Netikėta vestuvių staigmena
Viena iš G. Deimantaitės kurtų dainų – skirta jos vyrui, su kuriuo moteris susituokė šių metų rugpjūtį. Tiesa, vasarą antrą kartą vykusios vestuvės buvo bažnyčioje, mat metrikacijos skyriuje su vyru jie susirašė dar praėjusių metų rugsėjį:
„Švėkšnoje vyko vestuvės, pirmiausiai buvome susirašę metrikacijos biure praėjusiais metais, o šiemet tuokėmės bažnyčioje.“
Iš praėjusių santykių, Gintarė augina sūnų. Pasiteiravus, ar jauna šeima neplanuoja grįžti gyventi į Lietuvą, moteris tikina, kad tokios minties neatmeta.
„Buvo užsispyrimas, kad norisi grįžti į Lietuvą, tai pernai buvom keturiems mėnesiams grįžę atostogų ir šiemet pabuvom Lietuvoje, bet kiekvieną syk pabuvus, ji vis kažkuo mus atbaido.
Galbūt ateityje ir grįšim, dar vis galvojame, ieškome savęs tiek darbe, tiek laisvalaikyje. Esame su vyru davę sau tokį laiko tarpą pagalvojimui“, – pasakoja G. Deimantaitė.
Gintarė džiaugiasi, kad Lietuvoje atšventė ir savo svarbią dieną, tačiau viskam idealiai įvykti kilo ir dėl pandemijos atsiradusių kliūčių:
„Daug svečių neatvažiavo, nes nežinojo reikės ar nereikės karantinuotis. Bet iš dalies gal ir džiaugiamės, nes galėjome daugiau su visais pabendrauti, pabūti.“
Vestuves organizavo pati
Savo svarbiausią gyvenimo dieną moteris organizavo pati ir juokiasi, kad jeigu ateityje reikėtų tai kartoti – nieko nekeistų ir papildomos pagalbos iš vestuvių organizatorių neprašytų, nes šventės džiaugsmas ir yra visame planavime.
„Man patiko pats procesas, dėliojimas kiekvienos detalės, nes tai yra asmeniška šventė, ją ruoši taip, kaip pats įsivaizduoji ir nori, darai ir negali sulaukti. Tad viską dariau pati ir nieko nesigailiu“, – dalinasi šventės organizavimo džiaugsmu Gintarė.
Anot Jungtinėje Karalystėje gyvenančios ir dirbančios moters, didelių organizacinių bėdų nekilo, mat šventės data buvo itin palanki tiekėjams:
„Tai buvo pirmadienis. Viską labai lengvai gavome, nes ne savaitgalio diena, viskas buvo laisva, mes viską, ką užsisakinėjome gavome laiku. Mes neturėjome didelių lūkesčių, nes žinojome, ko tiksliai norime, ką darysime.“
Didžiausia vestuvių vakaro staigmena buvo ugnies šou, kuria tiek svečiai, tiek patys jaunavedžiai liko itin patenkinti. Nuostabą paliko ir vakaro vedėjas, kurį Gintarė pasikvietė net iš pačio užsienio.
„Vedėjas buvo lietuvis, tiesiog jis atvyko pas mus iš Anglijos. Jis buvo mūsų pažįstamas, todėl žinojome kaip jis veda renginius, kaip bendrauja, kiek užsiima su publika. Lietuvoje renginių vedėjų kainos labai didelės, nes reikia rezervuotis ir jį, ir muzikantus.
Mūsų vedėjas mums taip pat nebuvo pigus variantas, įskaitant tai, kad reikėjo apmokėti ir jo kelionę, bet mes labai likome juo patenkinti“, – tvirtina Gintarė.
Svečiams bei sodybos šeimininkams, kurioje vyko šventė didžiausią įspūdį paliko tai, kad vienas žmogus moka be galo gerai pravesti visą vakarą be papildomos pagalbos: „Sodybos šeimininkai netikėjo, kad vienas žmogus gali su viskuo susitvarkyti, nes visiems atrodo, kad reikia ir to, ir ano. Po šventės jie liko patys nustebę, kad nesitikėjo tokio smagaus reginio.“
Ta vienintelė ir nepakartojama vestuvių suknelė
Gintarė pasakoja, kad didesnių staigmenų ir veiklų į vakaro programą nebenorėjo ieškoti, mat viskas ir taip buvo sudėliota pagal planą, neliko jokių didesnių laisvo laiko tarpų. Visgi, tradicinis vestuvių šokis ir šeimos židinio perdavimas vyko.
Pasiteiravus, ar lengva buvo išsirinkti tą vienintelę vestuvių suknelę, G. Deimantaitė pasakoja, kad pasirinkimu nustebino net ir pati save.
„Nuotakos suknelės visai norėjau kitokios, kad ji būtų undinėles formos, aptemta iki kelių ir nuo jų link žemės platėjanti, pūsta. Tačiau išėjo taip, kad važinėjau po parduotuves ir pamačiau kitą modelį bei iškart pasakiau, kad tai bus ta vienintelė. Ji buvo ir daug patogesnė ir gražesnė, todėl nusprendžiau išsirinkusi daugiau nebeieškoti, nes kuo toliau, tuo labiau sukosi galva. Nusipirkau ir nebeklaidžiojau“, – dalinasi prisiminimais ieškant nuotakos suknelės Gintarė.
Dabar prisiminusi vestuves G. Deimantaitė tvirtina, kad išsirinkta suknelė kažkiek buvo nepatogi šokant vestuvių šokį:
„Įsivaizdavau prieš tai save visiškai kitokią, tačiau džiaugiuosi pasirinkimu, Gal suknelė kiek ir buvo nepatogi šokant, nes viskas slydo, mindėsi ir panašiai. Tačiau nesigailiu, nes atrodžiau tikrai labai graži pati sau ir laiminga.“