Likus kelioms dienoms iki šventės, Švėkšnos sambūriečių „laumės“, vedinos vadovės Ingritos, leidosi į kvepiančias pievas. Įsiklausydamos į ramų vasaros alsavimą, rinko laukų gėles, smilgas ir puošė šventės erdvę. Sambūriečių rankomis išmūrytas aukuras, nupinti ąžuolo vainikai, sukurtos šiaudinės skulptūros ir Kupolės vartai, o patiems mažiausiems įkurta žaidimų oazė. Kiekvienas žolynas, įpintas į šventės rūbą, nešė mintį: sukurti jaukią aplinką, kurioje kiekvienas atėjęs galėtų pasinerti į vasaros žiedų kvapus ir pats prisiliesti prie senosios saulėgrįžos magijos.
Svečiai į šventę galėjo patekti tik per simbolinius Kupolės vartus, atlikę prausimosi ritualą. Visi sustoję ratu aplink aukurą, dainavo ir šoko, ąžuolo lapų vainikais papuošė tris Jonus, tarp jų patį jauniausią – 5-erių Jonuką, ir vieną Rasą, kurios vardas taip tinka šiai rasotai nakčiai. Netikėtumo įnešė sustojęs autobusėlis, kurio vairuotojas pasiprašė įleidžiamas į šventę, fotografavo, domėjosi švente. O jos dalyviai juokavo, kad Švėkšnos Joninės tapo tarptautinėmis, mat svečias buvo austras, skubantis į keltą Klaipėdoje…
Sutemoms leidžiantis ant žemės, visi patraukė Švėkšnalės upelio link. Prie vandens buvo įrengtas saugus priėjimas prie upės tėkmės, čia, vandens ir ugnies sandūroje, iškilmingai sudegintos šiaudinės skulptūros.
Šventėje nebuvo vietos skubėjimui – kiekvienas rado savo sielai mielą užsiėmimą. Vieni ant ilgų karčių kepė piemenėlių bandeles, kiti išbandė rankos ar akies taiklumą, o vaikai į dangų leido muilo burbulus. Norintys prisiliesti prie kažko gilesnio, išbandė cianotipiją – paslaptingą, alternatyvų fotografijos būdą, leidžiantį augalų šešėlius įspausti popieriuje. Puodelyje telpančią nakties magiją, surinktą iš septynių žolynų, virė sambūriečių bičiulė iš Klaipėdos Helena, dainų pynę dovanojo sambūriečių ansamblis, vadovaujamas A. Pužo ir V. Rukšnaitienės bei švėkšniškis V. Raibys. O laikui atėjus upelio bangomis nuvilnijo plukdomi vainikai, nešantys svajones. To dar nėra buvę, kad Švėkšnalėje plauktų Joninių vainikai!
Dalyviai į namus išsinešė vasaros grožį, bendravimo džiaugsmą ir žinojimą, kad didžiausi stebuklai gimsta tada, kai visi kartu. Didžiausia padėka „Švėkšniškių sambūrio“ vadovei Ingritai Riterienei, kuri savo sodyboje sukūrė erdvę šventei ir visus norinčius į ją pakvietė.