Žmonės melsdavosi Perkūnui, kad būtų geri rugiapjūtei, vykstant į kelionę, kad Perkūnas saugotų augaliją ir gyvulius. Kad Perkūnas nenutrenktų, namus apkaišydavo eglės ir žilvičio šakomis. Deginant šias šakeles buvo tarsi smilkomi debesys. Per audrą žmonės prašydavo Perkūno apsaugoti nuo nelaimės, degindavo vaškines žvakes. Buvo manoma, kad jei Perkūnas nutrenkia žmogų, tas žmogus iškart pateks pas dievus, taigi tokia mirtis buvo aukštinama.
Senoliai apie liepos pabaigos orus sakydavo, kad perkūnija per Magdaleną (liepos 22 d.) pranašauja būsiant daug lietaus. O jeigu per Jokūbines (liepos 25 d.) pasitaiko giedra, tai žiema bus šalta ir gili, o jeigu lyja – bus šlapias ir prastas ruduo, todėl riešutų derliaus galima nesitikėti. Didelė rasa per Onines (liepos 26 d.) žada gražų orą rugpjūčio mėnesį, o rausvi šermukšniai – ankstyvą ir šaltą žiemą.
Tokių liaudiškų „prognozių“ nereikėtų vertinti rimtai. Patikrinus istorinius orų duomenis, galima pamatyti, jog tokių pranašysčių pasitvirtinimas yra žemas ir visiškai atsitiktinis. Jokio ryšio tarp vienos dienos orų ir likusios vasaros, deja, nėra. Jeigu jis būtų, tuomet meteorologai galėtų detaliau viską išanalizuoti bei galop pateikti aukšto patikimumo ilgalaikes prognozės.
LHMT inf.