Šilutėje laukiama nelaimės, – tokią bauginančią mintį prieš savaitę išsakė netoli Vydūno gimnazijos gyvenantys šilutiškiai.
Žmonės piktinosi, kad prieš keletą metų pradėjus gimnazijos sporto salės statybas, sugebėta tik sukalti polius ir… palikti iš žemės kyšančius aštrius, gal pusmetrio aukščio armatūros strypus.
Žiemą juos kartais paslepia sniegas, o atšilus tie strypai, ačiū Dievui, jau aiškiai matosi.
Netoliese gyvenantys šilutiškiai tarp jų išmynė takelius ir moka išlaviruoti. Bet tamsoje pasimauti ant tokių strypų gali ir smarkiau pasilinksminęs ar netyčia slystelėjęs pilietis, ir bet kuris užsižaidęs vaikas. Kur tuomet reikėtų ieškoti kaltųjų?
Mamos turėtų dėkoti R.Mikučiui
Užsukus į minėtą teritoriją šalia Vydūno gimnazijos, kur jau prieš kelis metus turėjo iškilti sporto salė, išties pasidarė nejauku. Ne tik todėl, kad šios išvaizdžios mokslo šventovės vaizdą šioje pusėje gadina kalnai sustumdytų žemių, ant kurių kasmet suvešinti žolė nudeginta jau ir šiemet. Degėsiais padengtos krūvos atrodo tikrai kraupiai.
Dar liūdniau (ir tikrai ne mažiau kraupiai) atrodo ir iš žemės išlindę geležies strypai. Vieni – nežinia kieno ir kokiu būdu jau nulankstyti, kiti – tiesūs it pieštukas, regis, tik ir laukiantys savo aukos.
Nekyla abejonių, kad sunerimę šilutiškiai buvo teisūs: iki nelaimės šioje dykvietėje tikrai – tik vienas žingsnis.
Vydūno gimnazijoje dirba žmogus, kuriam, ko gero, aplinkiniuose namuose gyvenančių mažylių mamos turėtų ištarti ačiū.
„Mūsų kiemsargis, stalius, pastatų priežiūros inžinierius ir dar daug pareigų turintis, bet visas jas ypač atsakingai atliekantis žmogus“, – taip savo darbuotoją Robertą Mikutį pristato gimnazijos direktorė Marina Stirbienė.
Šis vyras, anot direktorės, sukęs – apsukęs vis pasidairo po tą plyną dykvietę ir jei pamato užklydusius smalsuolius, bebandančius čia prasimanyti kokių nors žaidimų, suskumba juos vaikyti. „Jis praktiškai kone gyvena toje dykynėje“, – smagaus mūsų pokalbio tono nepaleidžia gimnazijos vadovė.
Polius sukalė 2008-aisiais
Juokai juokais, bet M.Stirbienei sporto salės tema, žinia, visai nėra juokinga. Vydūno gimnazija unikali ne tik aukštais savo mokinių pasiekimais, jų kelionėmis į užsienį ar tarptautiniais projektais, bet ir tuo, kad yra vienintelė Lietuvoje gimnazija, neturinti sporto salės…
Gimnazijos pastato renovacijos ir sporto salės statybos projektą, kurio vertė net 15 milijonų litų, buvo numatyta įgyvendinti 2007-2011 metais. 2007-ųjų rudenį gimnazijos pastatas pradėtas remontuoti, gimnazistai iškelti į kitą mokyklą. O 2009-ųjų sausį jie sugrįžo į renovuotą, švarią, gražią ir šiltą mokyklą.
To remonto, kainavusio apie 8,7 mln. litų, rezultatai buvo plačiai aprašyti spaudoje praėjus vos metams nuo jo užbaigimo, mat jau tada išlindo daugybė broko. Bet ir vėl – ne apie tai ketiname kalbėti, tik primename.
Mokyklos vadovai tikėjosi, jog šalia gimnazijos pagaliau atsiras ir sporto salė – maždaug pusantro tūkstančio kvadratinių metrų ploto. 2008-aisiais į žemę sukalti ir poliai. Bet čia atsivėrė vadinamosios ekonominės krizės vartai ir… finansavimas sustojo.
Svarstymai, kad projektas galbūt bus pratęstas po metų, po dvejų, taip ir liko svarstymais. Problemą primena tik palikti poliai su atsikišusiais metalo strypais.
„Suprantu, kad krizės metu visi projektai nebus prioritetiniai, kad trūkstant lėšų kažkam tenka laukti. Bet norėčiau savo vaikams geriausio“, – sako direktorė M.Stirbienė.
Užpernai gimnazijoje atlikus vidaus auditą, kaip vienas iš penkių svarbiausių tobulintinų dalykų buvo nurodytas bazės gerinimas kūno kultūros pamokoms.
Šiandien nebegirdi net pažadų
Šiandien Vydūno gimnazistai kūno kultūros pamokoms žingsniuoja į buvusios Verdainės pagrindinės mokyklos sporto salę. Ši salė gimnazijai neatlygintinai naudoti priskirta iki 2014 metų pabaigos.
Atstumą iki sporto salės moksleiviai nueina per 7-10 minučių. Direktorė įžvelgia to vaikščiojimo privalumų: pavyzdžiui, prieš kūno kultūros pamoką nebereikia daryti apšilimo. Dėl to, kad einant iki sporto salės reikia rengtis viršutinius drabužius, burnojančioms merginoms direktorė primena, kad tas pats būtų, jei gimnazija turėtų savo salę: juk ir ji būtų atskirame pastate.
M.Stirbienė džiaugiasi, kad atlikus apklausą išsiaiškinta, jog kūno kultūros pamoka dar vis tebėra gimnazistų mėgstamiausia. Tarp mokyklos ir sporto salės migruojantys gimnazistai serga irgi ne dažniau nei kitų mokyklų mokiniai. Tačiau jų nepasitenkinimo išklausyti tenka.
Beje, gimnazistai toli gražu ne vieninteliai šios sporto salės nuomininkai. Čia kartu su jais sportuoja ir Žibų pradinukai, ir kelios sekcijos Šilutės sporto mokyklos moksleivių, ir dar treniruojasi jaunieji Šilutės futbolininkai.
Salės naudojimo grafikas yra labai įtemptas, ji užimta be pertraukų nuo 8 iki 21 valandos.
Toliau judindama įstrigusį sporto salės statybos klausimą, M.Stirbienė išgirsdavo vienodą atsakymą: statybos vis nukeltos. Atsirašinėjimas tęsiasi iki šiol, skirtumas tik tas, kad šiandien direktorė jau nebegirdi net pažadų, salės statyba, anot jos, pakibo ore.
Vienintelis nuraminimas, kurį M.Stirbienė girdi pastaruoju metu iš steigėjo – Savivaldybės – vadovų lūpų yra toks: jūs bent gyvenate gražioje, suremontuotoje mokykloje, kitos mokyklos yra dar blogesnės būklės.
Skubiai išsiuntė komandą
Savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojas Raimundas Ambrozaitis prisipažino dykynėje, prie Vydūno gimnazijos, kartą buvęs – praėjusią žiemą. Bet styrančių strypų nematęs. „Gal jie buvo užkloti sniegu?..“ – pasvarstė R.Ambrozaitis.
Pavaduotojas sutiko, kad „taip būti negali ir reikia sutvarkyti tą vietą, kol neįvyko nelaimė“. „Nedelsdami imsimės visų priemonių“, – patikino jis.
Netrukus apžiūrėti statybų teritorijos skubiai iškeliavo Savivaldybės Ūkio skyriaus specialistų komanda. Praėjusią savaitę strypai buvo nulankstyti, dalis jų užpilti žemėmis, o teritorija dalinai aptverta.
R.Ambrozaitis „Šilutės naujienoms“ padėkojo už aktualų signalą, nes šią problemą išspręsti reikėjo seniai.
