Pirmajai priklauso dauguma: jie grįžta džiugūs, labiau subrendę, trykštantys pasididžiavimu savimi ir noriai demonstruoja šią naują brandą namuose – pavyzdžiui, padengia stalą ar pasisiūlo padėti buityje, visai kaip darė stovykloje. Tėvai, matydami tokį elgesį, džiūgauja, nes atrodo, kad išvyka pateisino visus lūkesčius. Antrosios grupės stovyklautojai namų slenkstį peržengia liūdni, stipriai išsiilgę naujų draugų bei veiklų.
Tėvai gali pasirodyti, jog atžala tiesiog nebenori būti namuose, nors iš tiesų vaikas išgyvena visiškai natūralų perėjimo etapą, kuris paprastai praeina per kelias dienas, jei suaugusieji nepriima to pernelyg asmeniškai. Trečioji grupė, nors ir pati mažiausia, tėvus glumina labiausiai: šie vaikai grįžta irzlūs, nenuspėjami ir elgiasi taip, tarsi būtų didesni mažvaikiai nei prieš išvykdami. Atrodo, kad visa stovykloje įgyta branda ir savarankiškumas kažkur išgaravo pakeliui namo. M. Thompsonas aiškina, jog suaugusiesiems būdingi elgesio modeliai namų aplinkoje retai išsilaiko ilgai. Vaikai sugrįžta prie savo pradinės būsenos, nes vien tėvų buvimas šalia pažadina senuosius jausmus – tuos pačius, kuriuos jie jautė būdami visai maži ir priklausomi.
Manhatane dirbanti psichoterapeutė Carolyn Meyer-Wartels, dažnai padedanti šeimoms spręsti po stovyklos kylančius sunkumus, šį procesą apibūdina itin taikliai. Ji pastebi, kad paprastai šeima išgyvena trumpą „medaus mėnesį“, po kurio seka savotiškas nuosmukis.
Vaikas, kuris stovykloje išmoko skrosti bangas ar įveikė tamsos baimę, iš tiesų pasiekė kur kas daugiau nei tik įvaldė konkretų įgūdį – jis peržengė milžinišką raidos etapą, nes sugebėjo sėkmingai gyventi be tėvų. Be to, išvykoje jis turėjo unikalią progą pasimatuoti įvairius savo paties vaidmenis: galbūt buvo pagrindinis juokdarys, gal itin susikaupęs strategas, gal tas, kuris pirmasis veržiasi į žygį, ar tas, kuris kantriai padeda naujokams. Tačiau namuose šie nauji amplua staiga nebeturi kur reikštis, nes čia jau seniai nusistovėję aiškūs vaidmenys. Vaikas sugrįžta į erdvę, kurioje visi jį pažįsta tokį, koks jis buvo dar prieš stovyklą, o mama su tėčiu automatiškai įjungia senuosius bendravimo šablonus. Tai nevyksta tyčia. Taip tiesiog veikia žmogaus prisirišimo sistema. Prieraišumo teorijos pradininkas Johnas Bowlby dar praėjusio amžiaus viduryje aprašė šį reiškinį: sugrįžus pas gerai pažįstamą globėją, akimirksniu suaktyvėja ankstyvieji elgesio modeliai, įskaitant ir tuos, kuriuos vaikas jau buvo pradėjęs išaugti. Tėvai tokį elgesį dažnai interpretuoja kaip regresą. Tam tikra prasme jie teisūs, tačiau tai tik laikinas žingsnis atgal, kuris praeis savaime, jeigu jam bus leista išnykti natūraliai.
Fizinį šio efekto lygmenį itin vaizdžiai atskleidžia tyrimas iš Japonijos, kurį 2022 metais žurnale „Frontiers in Pediatrics“ paskelbė Tetsuhiro Kidokoro su komanda iš „Nippon“ sporto mokslo universiteto. Tyrėjai net 75 dienas be pertraukos stebėjo 21 vaiko, kurių amžiaus vidurkis siekė apie dešimt metų, fizinį aktyvumą, sėslumą ir miego įpročius prieš 31 dienos trukmės gamtos stovyklą, jos metu ir po jos. Rezultatai kalba patys už save: stovyklaujantys vaikai buvo nepalyginamai aktyvesni, kur kas mažiau sėdėjo ir anksčiau eidavo miegoti. Tačiau peržengus namų slenkstį viskas apsivertė aukštyn kojomis. Fizinis aktyvumas nukrito žemiau nei buvo prieš išvykstant, sėdimas laikas smarkiai išaugo, o miego ciklo vidurys nusikėlė vėliau nei bet kada anksčiau. Mokslininkai konstatavo, kad stovyklos teigiamas poveikis elgesiui veikė tik pačios stovyklos metu, o ilgalaikis efektas pasirodė nereikšmingas arba labai ribotas. Visgi tai nereiškia, kad stovykla buvo nenaudinga.
Tai tik dar kartą įrodo, kokia galinga jėga yra namų aplinka, negailestingai traukianti vaikus atgal prie senų įpročių. Jei tėvai nori, kad išvykoje įgyti teigiami pokyčiai išliktų, jie turi sąmoningai ties tuo dirbti jau pirmosiomis dienomis po vaiko sugrįžimo. Man šis tyrimas atrodo be galo svarbus. Jis atskleidžia ne stovyklų trūkumus, o milžinišką namų aplinkos įtaką vaiko kasdieniam elgesiui ir primena, kad perėjimas iš vienos erdvės į kitą yra atsakingas procesas, reikalaujantis atidaus dėmesio.
Kodėl šis grįžimo periodas toks intensyvus, savo rekomendacijose tėvams puikiai paaiškina Los Andželo vaikų terapijos centras, ir tai tiesiogiai susiję su nervų sistemos reguliavimu. Tik pagalvokite: jūsų atžala dienas ar net savaites praleido visiškai kitokioje aplinkoje, miegojo naujoje vietoje, valgė neįprastą maistą, taikėsi prie naujų taisyklių bei socialinės dinamikos. Be to, dauguma stovyklų suplanuotos taip, kad vaikai būtų nuolat užimti veiklomis, iššūkiais ir bendravimu. Net jei stovyklos patirtis buvo pati geriausia, vaiko nervų sistema atlaikė didžiulį krūvį. Sugrįžus namo, kūnas ir protas desperatiškai bando persijungti į senąjį režimą. Šis persijungimas dažnai pasireiškia sutrikusiu miegu, irzlumu, staigiomis nuotaikų kaitomis, dingusiu apetitu ar tiesiog elgesiu, kuris visiškai neprimena to vaiko, kurį tėvai išleido pro duris.
Terapijos centras griežtai pataria tėvams nevertinti tokių emocijų pliūpsnių asmeniškai ir jokiu būdu neinterpretuoti to kaip atmetimo ar pavojaus signalo, esą stovykloje nutiko kažkas blogo. Nuo 2018 metų Lietuvoje stovyklas organizuojanti „Basakojo“ komanda iš savo patirties tikriausiai nesunkiai atpažintų šį fenomeną. Bet kuri stovykla, į kurią vaikai nuoširdžiai įsitraukia ir prie kurios prisiriša, sukuria sugrįžimo iššūkį, o jo dydis yra tiesiogiai proporcingas tam, kiek daug gerų ir stiprių emocijų vaikas ten patyrė.
Tai, kaip tėvai elgiasi per pirmąsias paras po atžalos sugrįžimo, turi didelę reikšmę. Praktiniai patarimai, kuriuos dalija „Child Mind Institute“ organizacija bei stovyklų profesionalai, susiveda į kelis esminius dalykus, turinčius vieną bendrą vardiklį – asmeninės erdvės suteikimą. Visų pirma, leiskite vaikui tiesiog ilsėtis. Stovyklos ritmas yra be galo intensyvus, todėl vaikai grįžta fiziškai išsekę, net jei iš pradžių to neparodo, o pirmosios naktys namuose dažnai būna neramios, nes kūnas dar nesuvokia, kur atsidūrė. Taip pat venkite apkrauti pirmąsias dienas gausybe planų ir veiklų. Sėkmingam perėjimui reikia tylos ir lėto tempo, o ne dar vieno griežto tvarkaraščio. Susilaikykite ir nuo tardymo: nereikalaukite iškart papasakoti visų įspūdžių.
Kai kuriems vaikams sunku žodžiais nusakyti stovyklos patirtį, tad istorijos pačios natūraliai iškils per artimiausias savaites, kai prisiminimai po truputį susigulės. Kartais kur kas naudingiau tiesiog tyliai pasėdėti kartu ant sofos, nei bandyti ištraukti stovykloje praleisto laiko ataskaitą. Dar vienas svarbus žingsnis – padėti palaikyti ryšį su naujais stovyklos draugais.
Dažniausiai vaikai ilgisi ne pačios vietos, o ten sutiktų žmonių, tad galimybė paskambinti ar parašyti bičiuliui, su kuriuo praleido visą savaitę, padeda suprasti, jog toji patirtis niekur nedingo, ji tiesiog tęsiasi kita forma. Ir galiausiai, svarbiausias M. Thompsono patarimas – nepanikuoti dėl vaiko regresijos. Tai visiškai normali ir tik laikina proceso dalis, per kurią vaikas integruoja savo naują patirtį į seną aplinką. Stovykloje įgytas pasitikėjimas savimi tikrai niekur neišgaravo, jis tiesiog turi atrasti savo vietą namuose, kur gyvenimas teka pagal visai kitokias taisykles nei stovyklavietėje gamtos apsuptyje.