Į darbą kibo patys
Visa ko pradžia – tylus, bet tvirtas pasiryžimas, kai bendruomenės vairą ilgametis pirmininkas Valentinas Vanagas perdavė jaunam, aktyviam inkakliškiui Romui Macijauskui, čia gimusiam, gyvenusiam ir po šiokių tokių klajonių, grįžusiam su šeima į gimtąjį kaimą.
Pasak Romo, nereikia laukti, kol kas nors kitas sutvarkys tavo kiemą ar kaimo aplinką – reikia patiems pasiraitoti rankoves ir kibti į darbą. Taip ir padarė. Savivaldybės lėšomis čia buvo įrengta asfaltuota aikštelė, o bendruomenė savo jėgomis pasistatė krepšinio stovus, pritvirtino lentas ir nudažė linijas. Kiekvienas įsuktas varžtas ir išlietas prakaito lašas tapo meilės savo kraštui ir vaikams įrodymu.
Tačiau vien atliktais darbais niekas nesibaigė, šmėstelėjo mintis, kad reikia kartu pasidžiaugti tuo, kas sukurta. O dar kažkas, lyg rimtai, lyg juokais tarstelėjo, kad būtų gerai ir cepelinų balius… Bendruomenės pirmininkui pro ausis tai nepraslydo ir rugsėjo 12-ąją ne tik valdžios atstovus, inkakliškius, bet ir svečius jis sukvietė į šventę.
Stipriausia jėga – žmonės
Atidarymo dieną naujoji aikštelė pakvipo namų jaukumu ir gardžiais cepelinais. Šeimininkai pademonstravo nepaprastą dosnumą: garuojančiuose puoduose sukosi net 320 cepelinų, kuriems paruošti prireikė 4 maišų bulvių, maišo svogūnų ir 10 kilogramų mėsos. Į šventę susirinko gausus – 100–150 saviškių ir svečių būrys, visi suolai buvo užsėsti, o cepelinai garavo kiekvieno rankose.
Jaunimas ir vyresnieji susibūrė po krepšiniu į baudų ir tritaškių mėtymo varžybas. Nugalėtojai iškilmingai apdovanoti seniūnijos prizais. O kol šventės dalyviai skanavo vaišes, fone skambėjo gyvo garso Vytauto Užkuraičio koncertas.
Sveikinimo žodį taręs meras Vytautas Laurinaitis bendruomenės pirmininkui R. Macijauskui įteikė krepšinio kamuolį, linkėdamas, kad ši aikštelė visada būtų pilna vaikų juoko, sporto, draugystės ir gražių akimirkų. Aikštelę palaimino klebonas Julius Meškauskas.
„Darome, nes mums tai patinka“, – sakė bendruomenės pirmininkas R. Macijauskas, pridurdamas, kad renginio sėkmė slepiasi geroje nuotaikoje, laše improvizacijos ir nuojautos, darnioje bendruomenės komandoje ir rėmėjų dosnume. Ypač bendruomenė dėkinga rajono savivaldybei ir Švėkšnos seniūnijai.
Atidaryta aikštelė tapo ne tik vieta krepšiniui, bet ir įrodymu, kokia didžiulė jėga slypi vienybėje ir mokėjime kartu džiaugtis gyvenimu. Inkakliškiai dar kartą įrodė, kad stipriausia jėga kaime – patys jo žmonės, jei netrūksta noro dirbti ir mokėjimo kartu džiaugtis atliktais darbais. Krepšinio aikštelė bus ne tik vieta sportui, bet ir priminimas, ką gali padaryti vieninga bendruomenė.