Pasiūlė… pirkti kalną
Vieta čia tankiai gyvenama. Ir ko negyventi: iš vienos pusės kalnai, ribojantys nuo dykumos sausros ir karščio, iš kitos – ilgomis bangomis malonią ir vėsią gaivą alsuojantis Ramusis vandenynas. Dailūs namai, nameliai kyla kalnų šlaitais į viršų, lyg lenktyniaudami, kas toliau užmatys, ar dailia kotedžų linija išsirikiavę pagal gatvę riečia eilėmis ilgą šlaitą. Blyksteli saulėje pravažiuojančių automobilių stiklai ar žibintų šviesos pluoštas naktį. Iki savo gatvės jie kyla nelabai sudėtingu serpantinu, o šie nekelia rūpesčio – juk čia nėra sniego. Jo trumpalaikis baltumas matyti ant tolimiausių viršukalnių grandinės, o čia per žiemą žydi gėlės, blizgios palmių vėduoklės varinėja aukštyn žemyn vandenyno gaivą. Stebuklingai nuošęs kalėdinis lietus nesukelia slidaus kelio pavojaus – tik vaikų džiaugsmas lakstyti per liūtį basomis po kiemą, kiaurai peršlapti ir krykšti.
Bet dabar tas lietus jau išgaravęs, ir mes kylame į svečius sausu ir lygiu, turbūt privačiu serpantino asfaltu – Džeko ir Merės namai aukštokai kalno šlaite. Vieni jų kaimynai gyvena pačioje viršukalnėje ir į svečius vieni pas kitus kopia takeliu. Šeimininkas Džekas – kaubojus, skersai išilgai išvažinėjęs ne tik Ameriką, bet ir Kanadą, ir kaip ekspertas, ir vadovas jis kviečiamas į ūkius ir rančas, kurios užsiima žirgų auginimu ir jų ruošimu ne tik vietos varžyboms, bet ir olimpinėms žaidynėms. Jis kompetentingas žirgų žinovas. Grįžęs iš komandiruotės Kanadoje kalėdines atostogas su žmona, didelės korporacijos padalinio direktore, praleido Šveicarijoje, pabuvo ir Turkijos kurortuose. Bet dabar namuose. Maloni priešpiečio saulė atsispindi medžių lapijoje, nokina tarp lapų pasislėpusius granatus, glosto jau ūgtelėjusias bananų kekes. Neįsidėmėjau riešutų pavadinimų, ir dar keleto vaismedžių, kurių pavadinimų net nesistengiu įsiminti – savam krašte vis tiek jų nerasiu.
Sodas – šeimininkės pasididžiavimas, tik man neaišku, kaip tie medžiai taip veši bemaž stataus kalno molžemyje. Lietus čia retas svečias, o į Džeko valdas – pas arklius tenka peršokti moliną griovelį. Jis ne vertikalus, pagal kalną, o nutįsęs įstrižai. Stebiuosi jau ne pirmą kartą, kai matau tarp kalnų žydruojantį ežerėlį ar upelio patvanką. Negi ir šie kalno gyventojai tokį turi, nes terasos pakraštyje, vos pridengtas krūmokšnio šešėlio skaidrus ežerėlis, gyvas spalvingomis sprindžio dydžio žuvimis.
Namo laiptų aikštelėje Džeko veiklos įvertinimo diplomai, padėkos, sertifikatai, apdovanojimų ženklai. Mus lydi du svetingi didžiuliai šunys, čia niekam neuždrausta vaikščioti, jei laikaisi elgesio taisyklių. Laikausi ir aš – nelendu į virtuvę ar miegamuosius, neapžiūrinėju ir vonios. Bet nuryju seilę, kai sustojame Merės darbo kambaryje – jis erdvus, su vitrininiais langais į pietų pusę. Į ten ritasi žali kalnai, o virš jų lanku iškilęs mėlynuoja vandenynas. Gerokai ryškesnis už žydrą be debesėlių dangų. Ramus ir geraširdis.
„Vaje, – sakau,– norėčiau prie tokio stalo dirbti“, – ir net neatsiklaususi klesteliu į kėdę.
Nebūtų Džekas kaubojus, kuriam viskas lengva: „Pirkit aną kalną, jis dar niekam nepriklauso. Kaimynai būsim“, – kilsteli dviem pirštais savo kaubojišką skrybėlę ir nusišypso.
Nuo to kalno tikrai matytųsi vandenynas, vėjas atneštų jo gaivą, o vakarais galėčiau kiek širdis geidžia žiūrėti į žvaigždes.
Dar kurį laiką pasibuvome pas malonius šeimininkus, pasidžiaugėme jų žirgais, anūkė pajodinėjo, o aš, prisiglaudusi skruostu į skruostą su žirgu, paliūdėjau, apimta vaikystės ilgesio, kai iš tėvų kolūkis dar nebuvo atėmęs nei žemės, nei arklių…
Kalno nepirkau
Baigėsi mano viešnagė saulėtoje Kalifornijoje, skrendu namo. Atskaičiuoju kelionei kiek daugiau nei dvi paras, laiko užtektinai apmąstyti įspūdžiams, sudėlioti atmintyje regėtus vaizdus. Bus miela prisiminti jaukius paplūdimius, toli į vandenyną nusitiesusius tiltus, šiltą Kalėdų naktį, gėrintis namų ar gatvelių puošnia iliuminacija. Viena bendruomenė net savo kalėdinę radijo stotį įsirengė ir vaikų džiaugsmui -nuosavą traukinuką, o ponas miesto pakraštyje namus papuošė šimtu tūkstančių lempučių. Išradinga, šventiška ir miela, kai pats šeimininkas maloniai kalbasi su smalsuoliais ir linki gražių švenčių.
Grįždama perskrisiu naktį, o juk į čia keliavau visą laiką su diena, tik kažkur virš Grenlandijos vidurio persiritome per poliarinę naktį. Skrendi su saule, o ten apačioje poliarinė naktis – vieta, kurios nebepasiekia saulės spinduliai…
Mąstau apie žmones, ramiai susigyvenusius su pandemija, malonų aptarnavimą meksikietiškame ar senovinį salūną primenančiame restorane, apie kalnuose nutūpusį senovinį miestelį su savitais papročiais, kalnų šlaituose rančas ir ūkius, anksčiau matytus tik filmuose. Vežuosi namo ir Džeko dovanotą kaubojaus skrybėlę. Iš jos kaip koks fokusininkas galėsiu traukti šios kelionės istorijas.
Kalno nepirkau. Blaiviai pagalvojus, su juo būtų nemažai bėdos. Kaip jį parsigabenti? Kaip jį pritvirtinčiau savo pamario lygumose, ypač, kai čia net viduržiemį paplūsta tokie potvyniai, kurių nė nauji keliai į estakadą neatlaiko. Kaip iš jo nulipsiu, jei aplink vanduo, ir dar ledinis?.. Ne, nepirksiu to kalno, jau geriau mano pilki vieškeliai, o ne įkaitę atšlaičių serpantinai. Apsieisiu ir be mėlyno vandenyno lanko, iškilusio virš horizonto. Nors iš čia ir nematyti pilkos mūsų Baltijos vandenų, bet ji mūsiškė, o kas brangiau už savo marškinius prie kūno?..
Net palengvėjo, kai apsisprendžiau. Jei dar pridėsiu, kad ir tas kalnas čia nekaip jaustųsi, net gaila jo pasidarė: kaip jis gyventų, nesuprasdamas mūsų kalbos, nors ji tikrai gražiau nei ana skamba. Tebūnie jis savam krašte, kad ir kaip toli nuo jo viršūnės matyti…