Lietuvos miestuose VšĮ Europietiškos dešinės institutas kartu su VšĮ „Baltijos lizdas“ organizuoja renginių ciklą „Aplinkos dialogai“. Į renginius kviečiami ekspertai, profesionalai bei šalies ir vietiniai politikai. Diskusijose kalbama apie aplinkosaugos sprendimus ir konkrečius vietos iššūkius įvairiuose regionuose. Daugiausia dėmesio skiriama Kuršių marių ir Nemuno deltos būklei, ūkinės veiklos ribojimams bei jų santykiui su vietos bendruomenių poreikiais ir veikla. Pirmoji tokia diskusija surengta Šilutėje.
Mūsų gamta unikali
Specialistų pastebėjimais, unikali mūsų krašto gamta gali ne tik egzistuoti kartu su verslo plėtra, bet ir papildyti viena kitą. Tik svarbu nepamiršti, kad Nemuno delta yra didžiausia Lietuvoje, joje šimtai kanalų, senvagių ir nendrynų. Ventės ragas – vienas pagrindinių paukščių migracijos kelių Europoje. Kuršių marios ir aplinkiniai užliejami laukai sukuria sąlygas, kurių nėra visame Baltijos regione. Negalima pamiršti ir Mažosios Lietuvos architektūros, švyturių ir žvejų tradicijų, kurios irgi neatsiejamos nuo krašto peizažų.
Diskusiją apie tai, kaip suderinti unikalios gamtos apsaugą ir verslo plėtrą Pamaryje, vedė VšĮ „Baltijos lizdas“ vadovė Teresė Škutaitė ir VšĮ Europietiškos dešinės instituto vadovas Teodoras Jonas Žukas. Į diskusijoje dalyvavo Aplinkos apsaugos agentūros Jūros aplinkos vertinimo skyriaus vedėja Nijolė Remeikaitė-Nikienė, Seimo nariai Tomas Tomilinas ir Audrius Petrošius, Šilutės r. savivaldybės tarybos narys Zigmantas Merliūnas.
Marių būklė
N. Remeikaitė–Nikienė atkreipė dėmesį, kad Kuršių marios yra didžiausia Vidurio Europos lagūna, pasižyminti unikalia, bet itin trapia ekosistema. Kadangi tai pusiau uždaras vandens telkinys, jame kaupiasi didžioji dalis Nemuno atnešamos taršos, o tai lemia sudėtingą ekologinę situaciją.
Remdamasi tyrimais ji sakė, kad šiuo metu marių ekologinė būklė vertinama kaip vidutinė arba bloga. Pagrindinė to priežastis – eutrofizacija (vandens „žydėjimas“). Nemunas į marias atplukdo didelius kiekius azoto ir fosforo junginių (daugiausia iš žemės ūkio trąšų). Vanduo „žydi” vasaros metu, kai pakyla jo temperatūra. Marios nusidažo žaliai dėl intensyvaus melsvadumblių dauginimosi. Tai ne tik estetinė problema – kai kuriems dumbliams yrant sunaudojamas deguonis, todėl gali dusti žuvys, o tam tikros melsvadumblių rūšys išskiria toksinus. Dėl didelės planktono koncentracijos vandens skaidrumas daugelyje vietų nesiekia nė metro.
Marių cheminė būklė yra veikiama tiek istorinės taršos, nusėdusios dugne, tiek naujų antropogeninių veiksnių. Pastaraisiais dešimtmečiais tiesioginė pramoninė tarša sumažėjo, bet tyrimų metu dugno nuosėdose vis dar randama švino, vario ir cinko pėdsakų, ypač ties Klaipėdos uosto akvatorija. Naujausi tyrimai rodo augančią mikroplastiko koncentraciją marių vandenyje ir organizmuose. Klaipėdos uosto veikla ir intensyvi laivyba taip pat daro įtaką specifinių junginių (pvz., alavo organinių) atsiradimui, nors jų naudojimas dabar griežtai ribojamas.
Iššūkiai ir grėsmės
Kylantis jūros lygis ir dažnėjančios audros lemia, kad į marias vis dažniau įsiveržia sūrus Baltijos vanduo. Tai keičia marių druskingumą, o tai yra stresas gėlavandenėms žuvims ir augalijai. Kuršių mariose įsitvirtina invazinės rūšys – juodažiotis grundalas arba nuodėgulinis grundalas, kurie išstumia vietines ir keičia mitybos grandines. Pagilinus uostą, pasikeistų vandens cirkuliacija, o sūrus vanduo geriau patektų į marias ir jos savaime apsivalytų.
Mokslininkai atlieka nuolatinius tyrimus, pasitelkdami modernias technologijas: naudojami palydovų duomenys dumblių koncentracijai ir vandens temperatūrai stebėti realiu laiku, atliekama marių dugno analizė. Kuriami ir matematiniai modeliai, prognozuojantys, kaip keisis marių ekosistema po 20 ar 50 metų, atsižvelgiant į klimato kaitos scenarijus.
„Nors Kuršių marios išlieka viena vertingiausių Lietuvos gamtos teritorijų, jų „sveikata“ yra kritinė. Esminis sprendimas – ne tik vietinė uosto kontrolė, bet ir drastiškas trąšų naudojimo mažinimas visame Nemuno baseine“, – sakė N. Remeikaitė–Nikienė.
T. J. Žukas iškėlė klausimą: „Ar Pamario gamta nėra kliūtis verslui, ar mes norime tapti steriliu inžineriniu stebuklu, ar išlikti laukiniu Europos kampeliu?“
Verslininkas Edvardas Vitkauskas, gyvenantis Šyšos kaime, pastebi, kad situacija šiame kaime ir apskritai Nemuno deltos regioniniame parke dažnai būna įtempta dėl balanso paieškų tarp gamtosaugos ir vietos gyventojų kasdienybės. Nauji apribojimai vis labiau suspenduoja vietinius. „Jau greit iš viso nebus įmanoma pradėti kokį verslą toje teritorijoje, nes išskyrus draudimus niekas nieko nesprendžia. Mes, čia dešimtmečius gyvenantys, patys žinome kaip sutikti potvynį ir kaip išgyventi“, – sakė jis, ir pastebėjo, kad tam tikros teritorijos perklasifikuotos iš ūkinio naudojimo į draustinius. Tai tiesiogiai paliečia statybų galimybes, turistinę/rekreacinę veiklą. Tokie griežti ribojimai gali sumažinti sklypo patrauklumą rinkoje, nes savininkas taps labiau sargu, o ne šeimininku.
Ornitologinis turizmas
Vytautas Jusys, Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas, sakė, kad paukščių žiedavimas Ventėje yra pagrindinis ekonominis variklis visam Kintų regionui. Plečiasi turizmas, nes žmonės atvažiuoja pamatyti, kaip žieduojami paukščiai, aplink kuriasi viešbučiai ir kaimo turizmo sodybos. Be stoties Ventė būtų tik tylus žvejų kaimelis, o dabar tai – aktyvi kurortinė zona. Stotis siūlo ir mokamas edukacijas, kurios ne tik išlaiko įstaigą, bet ir pritraukia mokinius bei užsienio turistus, kurie pinigus palieka vietiniuose versluose.
„Tik pasigendama politikų dėmesio, specializuotų paslaugų, kad tas ornitologinis turizmas augtų. Valstybė ir rajono savivaldybė tarytum nemažai investuoja į kelius, dviračių takus ir prieplaukas, bet tuo pačiu padidėja aplinkinio nekilnojamojo turto ir verslo sklypų vertė“, – pastebi V. Jusys.
Yra ir kita medalio pusė – verslas nori statyti viešbučius kuo arčiau vandens, o paukščiams reikia tylos ir natūralių nendrynų. Pramoginiai laivai ar vandens motociklai baido paukščius nuo gaudyklių, todėl čia verslo interesai dažnai atsimuša į aplinkosaugines „linijas“.
Direkcija – griežtas sargas
Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos vadovas Darius Nicius pabrėžė, kad jų direkcija yra kaip griežtas gamtos sargas ir tvarios regiono plėtros architektas. Ši institucija balansuoja tarp gamtos išsaugojimo ir verslo interesų. „Mūsų misija – užtikrinti, kad unikalus kraštovaizdis išliktų gyvas, kad išliktų retos paukščių rūšys (meldinės nendrinukės), kad būtų atkurtos ekosistemos“, – sakė D. Nicius. Tai apima ne tik draudimus, bet ir pelkių atkūrimą, šienavimą saugomose pievose, invazinių rūšių naikinimą. Apribojimai, kuriuos tų vietovių gyventojai mato žemėlapiuose, yra skirti užkirsti kelią negrįžtamam gamtos naikinimui (pvz., chaotiškoms statyboms užliejamose pievose). Tik gyventojus tie pakeitimai pasiekia pavėluotai, nes teritorijų ar paukščių apsaugos zonų ribos nustatomos remiantis moksliniais tyrimais (pvz., kur paukščiai perėjo pastaruosius 3 metus). Kai duomenys patvirtinami ministerijoje, jie įbraižomi į žemėlapius, o vietiniai apie tai sužino tik pamatę pasikeitusius reikalavimus deklaruojant pasėlius.
„Taip neturėtų būti“, – sakė D. Nicius. Direkcija nustato ribas, kad šiandieninis verslo „bumas“ nesunaikintų išteklių, iš kurių tas pats verslas gyvens po 20 metų. „Be griežtos kontrolės Ventės ragas galėtų virsti triukšmingu barų kvartalu, bet tada paukščiai išskristų, ornitologai nebeatvyktų, ir galiausiai tie patys barai liktų tušti“, – sakė pranešėjas.
Kas toliau?
Seimo nariai T. Tomilinas ir A. Petrošius mano, kad Lietuva turi mažą pajūrio teritoriją ir vien draudimais nelabai kokį verslą čia sukursi. Saugoti teritorijas reikia, bet gal būtų tikslinga tas „vadeles“ kiek atlaisvinti. Pamarys yra puikus įrodymas, kad gamta nėra kliūtis verslui, ji – jo didžiausias turtas, o sėkmingas verslininkas čia yra ne tas, kuris „nugali“ gamtą statybomis, o tas, kuris išmoksta parduoti jos tylą, vėją ir horizontą.
T. Tomilinas įžvelgia dirbtinį konfliktą tarp politikų ir vietos gyventojų. „Kai žmonės jaučiasi apgauti, jie praranda motyvaciją saugoti gamtą“, – sakė jis.
Z. Merliūnas mano, kad Pamaryje reguliavimas yra itin nepalankus. Jis nemato kokia būtų Šilutė po 10 ar 20 metų, nes yra daug draudimų ir apribojimų, todėl sunku numatyti turizmo skatinimo programas, rasti verslus, kurie klestėtų.
Ar tokios diskusijos pakeis požiūrį į gamtos išsaugojimą ir tuo pačiu verslo plėtojimą – parodys laikas. Pagal Lietuvos įstatymus, jei dėl naujai nustatytų saugomų teritorijų ar jų zonų ribojimų krenta žemės vertė arba prarandamos pajamos (pvz., negalima šienauti tada, kai reikia), savininkas turi teisę į kompensaciją. Kiekvienas teritorijų planavimo dokumentas privalo pereiti viešinimo stadiją. Jei gyventojai įrodo, kad nebuvo tinkamai informuoti, sprendimą galima skųsti Administracinių ginčų komisijai.
Savivaldybė gali tapti tarpininku derybose su ministerija. Remiantis LR ir ES teisės aktais, išvados dėl balanso tarp unikalios gamtos išsaugojimo ir verslo plėtojimo mūsų krašte turėtų remtis proporcingumo ir darnaus vystymosi principais. Verslo plėtojimas (ypač darnus turizmas ar ekologinis ūkininkavimas) pats savaime yra viešasis interesas, nes jis užtikrina krašto apgyvendinimą ir priežiūrą. Be žmogaus veiklos Pamario pievos užželtų krūmais, o tai kenktų toms pačioms saugomoms rūšims.