Kuriant grožį ir vienas lauke karys

gelynai rievaltieneIr šalia šimtamečio namo galima kurti grožio oazę, o tai padaryti gali ir vienas žmogus. Taip mano mūsų skaitytoja, paraginusi aplankyti vieną tokią vietą Šilutėje. Anot skambinusios moters, į Verdainės kaimą atsikėlusi jos pažįstama sugebėjo šalia daugiabučio namo buvusį šiukšlyną paversti tikru grožiu ir priversti kitus kaimynus saugoti tą grožį.

Ragino pamatyti grožį

Tilžės gatvės 69 namas Šilutėje stovi visai šalia gatvės, ir vieta grožiui čia, regis, nėra dėkinga: menkas žemės plotelis šalia namo, nėra net šaligatvio.

Visgi prieš 15 metų čia atsikėlusi Loreta Rievaltienė sugebėjo tą žemės plotelį taip sutvarkyti, kad jis nė iš tolo nebeprimena, redakcijai skambinusios moters žodžiais tariant, anksčiau čia buvusių šiukšlynų.

„Baisu prisiminti, kas čia buvo iki jai atvykstant – sąvartynas“, – pasakojo redakcijai skambinusi moteris. Anot jos, tik atsikėlus Loretai ši vieta pradėjo gražėti. Moteris sugebėjo ir kitus daugiabučio kaimynus prikalbinti tvarkytis.

„Parodykite visiems šios moters puoselėjamą grožį“, – ragino mūsų skaitytoja.

Didelių pinigų nereikia

„Norisi ir kad pačiam būtų malonu gyventi, ir kad praeivis pasidžiaugtų“, – taip paprastai kasdienį savo darbą apibūdino aplankyta L.Rievaltienė.

Ji irgi neužmiršo, kad prieš keliolika metų šis senutėlis namas tiesiogine žodžio prasme skendėjo šiukšlėse. Loretai tapo graudu, mat čia – jos tėviškė, čia ji sugrįžo į savo tėvų namus.

„Čia žmonės kiaurai vaikščiojo, kur tik norėjo, šiukšles ir nuorūkas žemėn mėtė irgi nežiūrėdami vietos“, – prisimena Loreta.
Jai tai nepatiko, juo labiau kad augo ir jos, ir kaimynų vaikai. Todėl ilgai nedelsė – pradėjo ruošti dirvą. Tam pirmiausia reikėjo žemę aplink namą sukasti, medžių šaknis išrinkti, patręšti, tik tada pradėjo žolytę sėti ir mąstyti apie gėlynus.

Brangių gėlių Loreta neieško, stengiasi auginti daugiametes, o kai kurių vienmečių daigelių prisiaugina pati. Todėl ir sako, kad aplinkos grožiui sukurti didelių pinigų nereikia, – reikia tik noro.

Ir vienas lauke karys
gelynai namas
Loretai visai nesunkiai pavyko ir rūkančius kaimynus perauklėti, nes ne vieną jų kadaise yra privertusi pakelti numestą nuorūką. Prisimena, kad pradžioje tokie paragintieji į ją it į ufonautę žiūrėję, ne vienas dar ir pirštu prie smilkinio pasukiodavęs… Atseit, kažko tai moteriškei trūksta, jei jau net nuorūkoms karą skelbia.

Bet laikas bėgo, ir Loretos pastangos subrandino vaisius – dabar cigarečių nuorūkų čia jau nė vienas kaimynas nebemėto. O tiems, kam dar kiltų ranka taip daryti, Loreta kibirą šiukšlėms greta suoliuko pastatė. Matyt todėl šiukšlių prie šio namo jau nebepamatysi.

Burbėjimų ji sulaukė ir tada, kai ėmė tvarkyti vidinį namo kiemą. „Tu ką – jau visai…“ – klausė vėl nustebę kaimynai.
Bet Loreta varė savo – grėbė toliau ir… sulaukė talkininkų. O šiandien kieme sutvarkyti visi kampeliai, Loretos šeima savo teritoriją ir akmenimis išgrindė, šašlykinę čia pasistatė, kad po darbų darže visi gardžiai papietauti galėtų.

Dar ir dabar ji nesibodi paraginti kaimyną ar kurį iš jų vaikų pakelti numestą šiukšlę. Ir džiaugiasi, kad problemų nebekyla – jie pasilenkia. Jau nebereikia ir į pavasarines talkas kviesti, nes kaimynai patys renkasi su įrankiais.

„O piršto prie smilkinio, žiūrėdami į mane, jau niekas nebesukioja“, – smagiai juokiasi Loreta.

Moteris įsitikinusi, kad užkrečia ir blogas, ir geras pavyzdys, o neteisingu ji vadina kitą posakį: anot jos, ir vienas lauke karys. Ir dar koks! Save ji ir vadina tokiu tyliu kariu.

Šilutėje trūksta dėmesio pakampiams

Dabar pasėdėti lauke prie namo smagu ne tik pačiai Loretai, bet ir kaimynams. Dar smagiau, kad namo aplinką fotografuoja autobusais pravažiuojantys vokiečių turistai. Kas žino, gal kurie iš jų čia ir gyvenę, mat namas jau antrą šimtmetį skaičiuoja.
Loreta pasakoja, kad šiame name kadaise buvęs vienuolynas, dar – karstų meistro dirbtuvės, o jo sienas dengiantis tinkas, istorikų teigimu, esąs pats seniausias išlikęs Šilutėje.

Todėl Loretai skaudu, kad miesto vadovai jau gal 8 metai žada ir vis neranda galimybių net šaligatvio pro jų namą nutiesti.
„Net sniegas žiemą valomas tik iki mūsų namo, tarsi toliau žmonės negyventų. Jau kiek kartų skambinome į seniūniją ir prašėme, bet netrukus vėl būname pamiršti“, – sako ji.

Loretos nuomone, Šilutės centras jau labai tvarkingas ir gražus, to ji nepasakytų apie miesto pakampius. Moters nuomone, seniūnijos vadovai daugiau dėmesio turėtų skirti pakraščiuose gyvenantiems žmonėms, tvarkai atokiuose kiemuose. „Kartais tereikia tik pastebėti, paraginti žmogų, ir jis mielai ims tvarkytis“, – įsitikinusi ji.