Macikų socialinės globos namų gyventojai dalyvavo tarptautiniame SENI CUP mini futbolo turnyre Torūnėje, Lenkijoje. Tai vienas didžiausių Europos sporto renginių žmonėms su negalia, suburiantis komandas iš įvairių šalių. Po sėkmingų atrankų Lietuvoje, mūsų komanda atstovavo šalį finaliniame etape. Svarbiausia buvo ne pergalė, o draugystė, bendrystė, socialinė integracija. Dalyviai žaidė futbolą, dalyvavo įvairiuose renginiuose, aplankė Torūnės senamiestį, kuris sužavėjo savo istorija ir architektūra.
Šio turnyro tikslai – palengvinti žmonių su negalia integraciją į visuomenę, padėti jiems realizuoti savo sportines galimybes, paskatinti turiningai praleisti laiką.
Dalyvavimas sportinėje veikloje leidžia žmonėms su negalia jaustis stipresniems, reikalingiems ir motyvuotiems. „Tai galimybė būti pastebėtam ir įvertintam. Tai tarsi langas į pasaulį, kuriame pagaliau jaučiuosi reikalingas ir matomas“, – dalijasi Jonas. Vyro teigimu, dalyvavimas tokioje veikloje padeda įveikti vidines baimes, ugdo pasitikėjimą savimi ir skatina siekti daugiau, nei atrodo įmanoma.
Sportas tampa ne tik fizinio aktyvumo forma, bet ir priemone keisti savo gyvenimą bei aplinką, kurioje dažnai tenka susidurti su stereotipais ir ribotu požiūriu į negalią. Tai kelias į savęs pažinimą, savivertės atkūrimą, vidinės motyvacijos stiprinimą. Žmonėms su negalia sportas tampa galimybe patirti sėkmę, išbandyti save, išeiti iš izoliacijos ir atrasti bendraminčių. Tai – ne tik judėjimas kūnu, bet ir žingsnis link gyvenimo kokybės, kurios pagrindas yra lygiavertiškumas, matomumas ir pripažinimas. Tokioje veikloje keičiasi ne tik pats žmogus, bet ir jo artimieji, bendruomenė, visuomenė. Ji ima matyti ne negalią, o žmogų, ima vertinti pastangas, atkaklumą, drąsą ir augimą. Sportas – tai tiltas tarp galimybių ir įgalinimo, tarp asmeninio stiprėjimo ir socialinio pripažinimo.
Jono patirtis atskleidė platesnį fizinės veiklos poveikį – tiek asmens savijautai, tiek jo vietai visuomenėje. Žmonių su negalia dalyvavimas tarptautiniame futbolo turnyre skatino giliau pažinti socialinę tikrovę, lavino kūrybinį mąstymą, stiprino tarpusavio ryšius. Tai – įgalinimas veikti, keisti save ir aplinką.
Tokios patirtys – ne tik sportas, ne tik veikla ar trumpa akimirka. Tai – stiprybės, bendrystės ir įgalinimo šaltinis, kuris išlieka atmintyje ir virsta bendrais prisiminimais, kurie vienija ir keičia mus pačius, mūsų bendruomenes, ir ilgainiui – visuomenę. Tokios patirtys skatina permąstyti visuomenėje įsigalėjusius stereotipus, keičia požiūrį į negalią, įgalina kurti atviresnę, jautresnę ir lygiavertiškesnę aplinką visiems. Įtrauktis – tai ne tik teorinis principas, o gyva patirtis, kuri gali auginti, keisti ir įkvėpti visus. Kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo savo fizinių ar socialinių apribojimų, turi teisę būti matomas, girdimas, pripažintas ir įkvėptas veikti.
Aušra VIRBICKĖ, socialinė darbuotoja