Trumpa biografija
Z. Žukas gimė 1925 m. liepos 14 d., Švėkšnoje, vargonininko Kazimiero ir Barboros Žukų šeimoje. Kazimieras Žukas be vargonavimo, dėstė muziką Švėkšnos „Saulės“ gimnazijoje ir vadovavo chorui. Buvo ryški ir aktyvi asmenybė, prisidėjo prie pilietinių Švėkšnos iniciatyvų. Tėvas buvo vedęs du kartus, pirmoje santuokoje susilaukė penkių vaikų, o antroje – trijų.
Zigmo Žuko motina dirbo pas grafą Pliaterį šeimininke, buvo baigusi šeimininkavimo kursus. Minima, kad ji „pasiutiškai skaniai gamino – namai visada buvo pilni šilumos, kvapų ir tvarkos.“
Z. Žukas muziko kelią pasirinko anksti. Nors iš pradžių studijavo vargonų specialybę Kauno konservatorijoje, sovietų valdžiai uždarius vargonų katedrą, perėjo prie kontraboso. 1953 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją, įgydamas orkestro artisto ir kontrabosininko solisto kvalifikaciją. Dirbo įvairiuose prestižiniuose Lietuvos kolektyvuose: nuo 1955 m. Lietuvos radijo simfoniniame orkestre, nuo 1958 m. iki 2001 m. buvo Lietuvos radijo lengvosios muzikos orkestro artistas kontrabosininkas ir orkestro inspektorius. 1960–1970 m. grojo Valstybinio operos ir baleto teatro orkestre.
Buvo nuolat kviečiamas dalyvauti atsakingiausiuose koncertuose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Prisiminimai ir potyriai
Kokie jausmai apima priartėjus gyvenimo stotelę, pažymėtą 100-uoju numeriu, ir ar pačiam nekeista, kad jau nugyventa visas 100? Maestro nedvejodamas patvirtina, kad gyvenimo pagrindas – sveikata ir su šypsena patikina, kad dabar pradės laukti antrojo šimto. O apie tokį solidų amžių yra ne kartą gyvenime pagalvojęs.
Ką jubiliatui reiškia šeima? Kaip ir kiekvienam – labai daug. Ant šeimos stuburo laikosi visas gyvenimas. Džiaugiasi, kad augo ir gyveno didelėje, mylinčioje vienas kitą šeimoje. Šeimoje, kuri pastatė tvirtą pamatą jo gyvenimui. Dabar džiaugiasi, kad jį rūpestingai globoja ir jo rūpesčiais dalinasi dukra Giedrė.
Savo ilgą gyvenimą Z. Žukas pašventė muzikai, muzika veikė jo požiūrį į gyvenimą ir jo prasmę. Ji padėjo suprasti pasaulį giliau ir galbūt suteikė naujų spalvų. Svarbiausia gyvenimo vertybe jubiliatas laiko ne tik gerą uždarbį, bet ir tobulą kūrinio atlikimą, o tam reikia daug pastangų, daug repeticijų ir be abejo puikių pedagogų.
Pedagogo duonos teko ragauti ir pačiam, mokyti ir dalintis patirtimi su jaunaisiais, būsimaisiais kontrabosininkais. Pats, kaip pedagogas, turėjęs daug muzikinės patirties, nes be kontraboso, puikiai skambina fortepijonu, groja vargonais. Kontradosas – sudėtingas instrumentas, todėl jį tobulai įvaldyti reikia daug pastangų ir noro.
Kokia kontraboso ateitis? Maestro tikina, kad nėra lengva išsirinkti gerą muzikos instrumentą. Reikia rasti gerą meistrą su juo daug techniškų dalykų aptarti. Jis džiaugiasi, kad pavyko pažinti Saulių Sondeckį – tobulą muzikantą, pasauliui pristačiusį Lietuvos muziką ir groti jo vadovaujamame orkestre.
Kiekvieno norai skirtingi, kaip orkestre skirtingi muzikos instrumentai, taip gyvenime kiekvienas groja skirtingu likimo instrumentu. Ateities kartoms, kurios dar tik pradeda savo gyvenimo kelionę, p. Zigmas linki darnos kiekvienam atskirai ir visiems kartu grojant. Jeigu tinkamai gros, tai be abejo ir 100-ojo jubiliejaus pavyks sulaukti. Gerai pagalvojus, verta…
Už sėkmingai muziko kelią, maestro dėkingas tėvui, kuris buvo pirmasis griežtas, bet mylintis mokytojas.
Nepajudinama gyvenimo tiesa – muzika sudėtingas reiškinys, pats vienas visko nesugebėsi, reikia gero, išmintingo ir mylinčio mokytojo, – tokio, kurį turėjo ir pats savo mokiniams buvo maestro.