Moderni iniciatyva patyrė fiasko: istoriją menantis paminklas… pajuodo

Paminklinis ženklas 1923 metų sukilimui atminti, prieš 33 metus pastatytas rajono savivaldybės pastato prieigose, kuris visus tuos dešimtmečius buvo prisimenamas vos po kartą per metus – sausio 15-ąją, pastarosiomis savaitėmis tapo karštų diskusijų priežastimi.
Šilutės krašto savitumą atspindėjęs raudonų, specialiai Lenkijoje gamintų plytų paminklas dabar nudažytas juodai. Tai – projektuotojų iš sostinės sumanymas, kuriems kažkodėl pritarė ir mūsų Savivaldybės architektūros „žinovai“...

Tų diskusijų priežastis – ženklas, visa savo esybe simbolizavęs Mažosios Lietuvos architektūros savitumą, staiga tapo… juodas. Tiksliau, taip „moderniai“ jį „apdirbo“ šiuolaikiniai projektuotojai, akivaizdžiai nepabandę susivokti ne tik istorijos vingrybėse, bet ir pamario karšto savitume.

„Modernumas“ ne juokais papiktino ne tik bent minimaliai tuose istorijos vingiuose susivokiančius kraštiečius, bet ir pačius idėjos sumanytojus – ženklo projekto autorius, gerai šilutiškiams pažįstamus ir net šio krašto „Sidabrinės nendrės“ premiją pelniusius architektus Martyną ir Mariją Purvinus. Dr. M. Purvinas tokią „naujovę“ taikliai pavadino „išterliojimu gedulingu degutu“…

Buvo praradęs plytą

Kiekvienas bent minimaliai krašto gyvenimą stebintis vietinis žino, jog kasmet sausio 15-osios vidurdienį priešais Savivaldybę įvyksta renginys. Čia pagerbiami 1923 metų Klaipėdos krašto sukilimo dalyviai, po kurio šis kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos. Formaliai jam tuomet vadovauta iš Šilutės. Tam įvykiui atminti ir buvo pastatytas nedidelis paminklas.

Atminimo valandos metu įprastai apžvelgiami prieš beveik šimtmetį šiame krašte vykę įvykiai – karinė akcija, kurioje dalyvavo apie pusantro tūkstančio gyventojų, pasipriešinimo beveik nebuvo, todėl su menkomis aukomis sukilimas laimėtas. Kartu pasidžiaugiama, kad Lietuvai pavyko tapti jūrine valstybe, tylos minute pagerbiami tose kovose žuvę didvyriai.

Tiesa, ženklo istorijoje jau buvo vienas keistas faktas – prieš bene 7 metus nuo jo buvo nulupta viena plyta. „Šilutės naujienų“ redakcijai skambinę šilutiškiai tuomet stebėjosi, kad kelias savaites niekas to ženklo netvarkė. Visgi vėliau sutvarkė, prarastoji plyta buvo užsakyta ir pargabenta iš tų pačių gamintojų.

Statybai aukojo gyventojai

Ilgus metus Šilutės muziejui vadovavusi Roza Šikšnienė pasakoja, kad kilus minčiai įamžinti 1923 metų sukilimą ir visai Lietuvai reikšmingas jo pasekmes, 1993-ųjų lapkritį buvo suburtas Istorinių įvykių ir asmenybių įamžinimo komitetas. Jam pirmininkavo Kultūros skyriaus vedėja Vilma Griškevičienė, o finansinius reikalus tvarkė garbus šilutiškis, a.a. Julius Balčiauskas.

Komiteto veikla tęsėsi iki 2002 m. sausio 15-osios, kai paminklinis ženklas buvo pastatytas. Jį suprojektavo architektai M. ir M. Purvinai, pastatė tuomet gyvavusi statybos įmonė „Vilbutas“. Statybai pinigų aukojo rajono gyventojai ir įmonės, iš viso surinkta ir išleista 28 114 litų.

Pagal architektų sumanymą, paminklinis ženklas turėjo atspindėti skaudų mūsų krašto likimą istorijos vingiuose: klestinčios visuomenės ir kultūros naikinimą, perimant krašto valdymą iš rankų į rankas.
Simbolinei sienelei plytų ieškota kuo labiau autentiškų – jos užsakytos specialiai iš Lenkijos įmonės, kuri išlaikė senąsias tradicijas ir gamina klinkerines plytas – tokias, kokias senais laikais naudojo Klaipėdos krašto statybininkai.

Taigi iš paminklinio ženklo išlupta plyta irgi buvo ypatinga – iš klinkerinio molio, atsparaus mūsų krašto drėgmei. Tokių plytų Lietuvoje niekas negamina.

Kultūros žmonės nesupranta

Ir štai neseniai šis ženklas… pajuodo. Kultūros skyriaus vedėja V. Griškevičienė prisipažįsta, kad su kultūros darbuotojais tokio sumanymo niekas nederino. „Grįžusi po atostogų pamačiau ir… nustebau“, – taip trumpai savo reakciją pamačius „rekonstrukciją“ apibudina ji. „Padaryta ne taip, kaip turi būti, tos raudonos plytos buvo lyg mūsų krašto simbolis, o ką simbolizuoja ta juoda spalva, aš nežinau“, – dar priduria.

„Man keista, nesupratau kodėl taip nudažyta. Juk tai paminklas, o ne aikštės dalis. Visi prisimename, kaip atsakingai Purvinai rinko medžiagą, derino prie šio krašto savitumo. Tai tiesiog įsikišimas į autorinį darbą, ko nedarome net su sovietiniais paminklais – juk net ir karių kapinėse stovinčio paminklo negriauname“, – sako Kultūros ir pramogų centro direktorė Jūratė Pancerova.

Pasak ilgametės kultūros darbuotojos, šis ženklas yra tarsi sienos, jungiančios dvi Lietuvas – Didžiąją ir Mažąją, kuriai būdinga raudonų plytų architektūra, dalis. Jos nuomone, įvyko klaida, kuri turėtų būti atitaisyta – ženklą reikėtų nuplauti.

Ir Šilutę, ir Juodkrantę savo sumanytais ir įgyvendintais projektais daug metų puošiantis menininkas Andrius Sirtautas konkretus: „Reikėjo palikti taip, koks buvo autorių sumanymas“.

Specialistai rėžia stipriau

Prie paminklo kasmet pagerbiami 1923 metų sukilimo dalyviai, čia įvyksta minėjimas. Dar šiemet sausį jis buvo raudonas – kaip tikras šio krašto simbolis…

Dr. M. Purvino atsiliepimas apie paminklinio ženklo Šilutėje perdažymą nepalieka abejingų. „Senais gerais laikais“ naciai degutu terliodavo lietuvininkų, žydų ar kitų jiems netinkančiųjų būstus ar kitką. Dabar susilaukėme neonacių ir stribų palikuonių išsišokimo Šilutėje – kai kam vis atrodo, kad kraštas turėjo atitekti Hitleriui, paskui Rusijai, o anie lietuviški dalykai tebuvo vien apgailėtinas nesusipratimas, kurį reikia išterlioti gedulingu degutu“, – rėžia savo laiške prestižinės mūsų krašto premijos laureatas.

Jam pritaria ir krašto istorijos žinovė R. Šikšnienė. Pasak muziejininkės, prieš keičiant paminklinio ženklo vaizdą buvo būtina pasitarti su autoriais, kuriuos Šilutės savivaldybės vadovai ir kultūros specialistai puikiai pažįsta. „Turbūt nereikia nei klausti, ką gali reikšti, kai paminklinio ženklo raudonas plytas, kurios simbolizavo krašto architektūros savitumą, nudažo juodai. Manau tai yra didžiausia nepagarba autoriams ir įvykiams, kuriems yra skirtas šis ženklas. Tai – krašto istorijos ignoravimas“, – sako ji.

Vertėjo paklausti visuomenės

Savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausioji specialistė Gintautė Sandarienė sako, kad sprendimas taip „atnaujinti“ paminklinį ženklą priimtas rengiant visos aikštės priešais Savivaldybę atnaujinimo projektą. Projektavo UAB „Plėtros partneriai“ iš sostinės, projektas esą derintas ir su Kultūros paveldo departamentu. Nudažant ženklą norėta pritaikyti jį prie rekonstruojamos aikštės. „Oficialių duomenų, kad paminklinio ženklo autorystė priklauso gerb. Purvinams nėra, dėl to nebuvo su jais derinama“, – teigia specialistė.
Nors tą autorystę patvirtintų dažnas moksleivis.

Kur kas svaresniais argumentais pagrįstą nuomonę apie situaciją turi Kultūros skyriaus vyr. specialistė Alvyda Vidrinskienė. Pasak jos, šis ženklas nėra kultūros paveldo objektas, jis neįrašytas jokiuose kataloguose, tad jam netaikomi įprastiniai autorines teises ginantys apsaugos standartai. Tačiau į šį objektą reikėtų žiūrėti kaip, pavyzdžiui, į kryžių – į atmintį apie tuos sukilime dalyvavusius žmones. O į kryžių įprastai žiūrime pagarbiai. Be to, 33 metus stovintis ženklas jau turi ir šiokią tokią istorinę prasmę, byloja atmintį.

Todėl, A. Vidrinskienės nuomone, dėl šių priežasčių vertėjo bent jau paklausti vietos visuomenės nuomonės, nes akivaizdu, kad situacija jautri. O ženklui reikėtų sugrąžinti pirminę išvaizdą – jį nuplauti, nes šiuolaikinės technologijos tai leidžia.

Kas tai turėtų inicijuoti? Pasak G. Sandarienės, jei Savivaldybė gautų oficialų architektų Purvinų ar rajono visuomenės kreipimąsi, tokia iniciatyva būtų svarstoma. Kol kas negauta.

Taigi, norėjome kaip geriau, o išėjo kaip visada: projektuojame, nudažome, sumokame pinigus, o tada… galima ir nuplauti…

Beje, paveldo specialistė A. Vidrinskienė šioje istorijoje įžvelgia ir pliusų. Anot jos, dabar pasigirsta klausimų: „Kas tai per ženklas? Kur jis stovi?“. Tad akivaizdu, kad dabar apie jį sužinos ir tie šilutiškiai, kurie iki šiol nebuvo jo nė matę…

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.