Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas:
– Kai valdžia, ypač vietinė nusprendžia, jog nuo šiol ji pati informuos žmones, kaip jos atstovai dirba, o nuo valdžios nepriklausomi žurnalistai yra nustumiami į šalį, tokiame rajone nebelieka vietos tikrajai savivaldai. Čia tarsi atskiroje kunigaikštystėje visi paklūsta vieno valdžiažmogio, valdovo, vieno „karaliuko“ vienintelei tiesai. Paklusnumo ir baimės aplinkoje niekas nebenori rūpintis jokiomis problemomis, jos specialiai slepiamos ar net falsifikuojamos, pagražinamos, nes pavaldiniai nenori gadinti nuotaikos „karaliukui“ ir taip užsitraukti jo rūstybę.
Užtat „savo laikraštyje“ valdžiažmogiai gali nevaržomai girtis neva savo nuopelnais statant aikštes ar kelius, nors iš tiesų jie pastatyti už Europos Sąjungos pinigus. Tokia situacija labai demoralizuoja žmones, paprastus gyventojus, kuriems nebeliks motyvacijos išsakyti savo nuomonę, rūpimas problemas, kritiką, nes kas gi jų klausysis? Žmonių nuomonė tokiame leidinyje net nebus skelbiama, nes „karaliuko“ pavaldiniams visai nesinori gadinti jam nuotaikos įvairiomis problemomis, o ir patiems geriau ramiai gyventi. Valdžiažmogiui „karaliuko“ statusas yra daug patogesnis, negu būti perrinktam po ketverių metų.
Tokios iškreiptos tiesos karalystėje darbštūs ir gabūs žmonės „eina į pogrindį“ kaip sovietmečiu, arba emigruoja, kaip dabar, o rajone ima tarpti vidutinybės. Tokie valdžiažmogiai galvoja esantys išskirtiniai, jie sulenda į politinei valdžiai palankias struktūras, o geriausių, talentingiausių žmonių rajone tiesiog nebelieka, nes jiems visur užkirsti keliai. Ima rastis „tobuli miesteliai“: valžios atstovai puikuojasi „savo laikraščio“ puslapiuose, iškilmės, atidarymai, valdančiųjų savigyra ir propaganda liejasi per kraštus. O tuo metu „tobulame miestelyje“ iš tiesų aktyviausiai dirba Sodros ir Darbo biržos skyriai…
Iš sostinės ar toliau atvykstantiems svečiams „karaliukas“ išdidžiai rodo savo „pasiekimus“, o vietiniams žmonėms tenka tik tų svečių aptarnaujančiojo personalo vaidmuo. Savo namuose jie paverčiami tarnais, priklausomais nuo vieno ar kelių ponų. Ar žmonės tokios laimės trokšta? Manau, tikrai kad ne.
Tokių „tobulų miestelių“, deja, jau turime. Ar rasis jų daugiau priklausys nuo vieno iš pirmo žvilgsnio, regis, labai paprasto dalyko. Ar valdžia su žmonėmis kalbėsis atvirai per žurnalistus, kaip ir buvo iki šiol, ar vis plačiau naudosis savo propagandiniais informaciniais šaltiniais.
Per kelis žurnalistikos istorijos šimtmečius būdavo ir geros, ir blogos spaudos. Valdžios valdoma spauda niekada nebus gera, vienareikšmiškai – ji yra bloga. Propagandinis valdančiųjų laikraštis išties tik parodo jų bejėgiškumą spręsti regiono gyventojų problemas, tai tarsi dūmų uždanga nuo realaus gyvenimo ir rinkėjų tikrųjų lūkesčių. Baisiausia, kad tokie leidiniai naudojami ne tik savigyrai, bet ir susidorojimui su politiniais oponentais. Ir tai įžūliai daroma už visų mokesčių mokėtojų pinigus.
Ir šitos Visuomenės informavimo įstatymo pataisos yra tarsi lakmuso popierėlis ir patiems parlamentarams, nes atskleidžia, kas jie iš tiesų yra, ar tai šiuolaikiški, žengiantys pirmyn politikai, ar tik sovietinių nomenklatūrinių tradicijų tęsėjai. Tai geriausias įrodymas, ką turime pakeisti valdžioje ir kuo skubiau, jei norime savo miestuose ir rajonuose turėti tikrus lyderius, kurie nebijo žmonių, jų problemų ir drąsiai imąsi jas spręsti.